Ei, viso pasaulio progresyvieji, kur jūs?! Tylite. Ir tylėsite. Nes esate bestuburiai veidmainiai.
Mes, judėjai ir musulmonai tikime vieną Dievą. Tačiau dabar, po įvykių Izraelyje, aš abejoju, ar tikrai tą patį. Nes mano Dievas mirė už žmogų vergo mirtimi ant kryžiaus. Už kiekvieną žmogų. Jis neskirstė žmonių į vergus ir laisvuosius, į apipjaustytus ir neapipjaustytus, į vyrus ir moteris, vaikus ir suaugusius, į turtuolius, Rašto aiškintojus ir prostitutes ar mokesčių rinkėjus. Jis mirė už visus. Kiekvienam atnešdamas Amžinojo gyvenimo ir Dievo karalystės viltį.
Senojo Testamento Dievas, kurį tiki mūsų vyresnieji tikėjimo broliai judėjai, yra teisingas Dievas. Tai – teisingumo ir atpildo Dievas.
Kokį Dievą tiki tie, kurie šiandien tąso nužudytus žmones gatvėmis ir trypia juos, šaukdami Dievo vardą, aš nežinau. Žinau, tik, kad ne mano Dievo. Mano Dievui nereikia kruvinos aukos. Dievas pasibjaurėjo Kaino auka. Mano Dievas pakeitė Abraomo atnašą – sūnų Izaoką – avinėliu. Dievas pas mus ateina kaip gyvybę teikiantys duona ir vynas, praskiestas vandeniu. Jam nereikia žmogaus skausmo, baimės, netekties, gyvybės. Mano Dievui reikia meilės ir ištikimybės. Drąsos, kilnumo ir pasiaukojimo. Mano Dievas sukūrė pasaulį ir žmogų. Ir po Pasaulinio tvano davė amžiną pažadą: daugiau niekada nenaikinti savo kūrinijos.
Užtat kūrinija sėkmingai naikinasi pati. Šiandien mano Dievas miršta Ukrainoje ir Izraelyje. Žemėje, kuri pasauliui dovanojo monoteizmą. Kurioje gimė Dievas, kuris į žmogų žiūri ne kaip į įrankį ar žaislą, kaip iki tol žiūrėjo kitų tautų ir civilizacijų dievai. Dievas davė pasirinkimo, apsisprendimo laisvę: būti su juo, sekti juo, ar nusigręžti.
Šiandien mano Dievas miršta Ukrainoje ir Izraelyje. Žemėje, kuri pasauliui dovanojo monoteizmą.
Ir nusigręžėme. Nes buvo patogiau. Visada, kai žmogus nusigręždavo nuo Dievo ar sumanydavo jam prilygti, pasaulį sukrėsdavo baisios nelaimės. Štai vienas naujausių bandymų, nuo kurio mūsų neskiria nė šimtas metų. Vienos tautos žmonės nusprendė esą geresni už kitus, nusprendė, kaip piktžolės užgožti kitus, atlaisvinti sau gyvenamąją erdvę, nusprendė, kas gali gyventi, o kas – ne. Ir Europą sukrėtė Holokaustas. Pramoninis, industrinis žmonių žudymas. Taip pat pagrįstas, kaip tada tikėta, mokslu (eugenika ir panašiais dalykais). Šeši milijonai žmonių neteko gyvybės vien už tai, kad jie gimė žydais. Buvo sunaikinti romai. Negailestingai žudomi neįgalieji. Kur tada buvo mūsų Dievas? Su jais. Jis mirė masinių kapų duobėse ir dujų kamerose. Jis mirė nuo mirtinų injekcijų ir nuo mirtinų ligų. Jis kentėjo su tais, kuriuos naudojo pseudomoksliniams eksperimentams. Atrodė, kad pasimokėme.
Tada susikūrėme patogų Dievą. Be reikalavimų, be įpareigojimų. Be teisingumo. Viską leidžiantį ir pateisinantį. O kam toks reikalingas? Niekam. Ir patys nustojome tikėti. Ir dar pasiteisinimų ieškome: tai Bažnyčia ne tokia, tai batai spaudžia.
Vietoj jo prigalvojome naujų tikėjimų: su savo mitais ir pranašais. Meldžiamės visokiausioms teisėms ir savijautoms, klimato kaitoms ir kitoms pseudoproblemoms. Savo istoriją pavertėme amžinų nuoskaudų, įsižeidimų milžiniška archeologine perkasa. Kurioje ieškoma artefaktų pateisinti, prieš kiek tūkstančių metų kas ką prispaudė, kad šiandien tie prispaustųjų ainiai yra tiesiog vagys, tinginiai ir nevykėliai. Ir sėkmingai randame.
Mušamės į krūtinę ir atgailaujame už svetimas nuodėmes, nepastebėdami, kad tapome veidmainiais. Be vertybių. Be orumo. Be pagarbos sau. Kad šalia mūsų daromos naujos nuodėmės, kurioms nesugebame užkirsti kelio. Mes už taiką pasaulyje, bet prekiaujame su xuilo, mes už taiką Izraelyje, bet finansuojame teroristus. Nes jie maži, nuskriausti, nes prieš tūkstantį metų, matote, buvo tokie kryžiaus žygiai. Ir va, dabar dėl to jie vargšai ir jiems nesiseka. O gal jiems nesiseka ne todėl, kad prieš tūkstantį metų buvo kryžiaus žygiai, o todėl, kad vietoj alyvmedžių jie tūkstantį metų auginosi nuoskaudas, vietoj kūrybos užsiėmė savigaila, taip ir likę tuose pat viduramžiuose XXI a. akivaizdoje.
O kaimynai izraelitai šalia jų, tokioje pat dykvietėje vos per keliasdešimt metų sukūrė civilizacijos stebuklą. Nes jie neverkė. Nes po Holokausto jie pasakė „Daugiau niekada“. Jie neužsiima savigaila, jie padarė viską, kad tai nebepasikartotų. Ir šitas Izraelio stebuklas tik prikišamai bado akis, pabrėždamas skirtumą tarp veiklių ir nevykėlių, tarp kūrėjų ir ašarotojų.
Ką reikia daryti? Kurti? Apsaugok, Alache. Naikinti. Nepalikti akmens ant akmens. Nes jie drįso gyventi geriau. Nes jie, nedori netikėliai klaidatikiai turi, o „tikrojo tikėjimo“ atstovai vaikšto basi ir skarmaluoti. Negali taip būt, neteisinga. Sunaikinti! Ir naikina.
O mes tikime nuskriaustųjų religija. Štai dabar kupiūruojamos knygos, įvedamos lyčiai neutralios naujakalbės, vadovų kvotos pagal lytį. Kur progresyvios moteros įsižeidžia, jei vyras drįsta atidaryti duris ar palaikyti paltą. Tačiau kai gatvėmis naujųjų barbarų minia tąso nukankintos moters kūną, pasaulis tyli. Kur dabar visos progresyviosios feministės? Kur jūs dabar, veidmainės? Kodėl jūsų balsų nesigirdi dabar? Nes nepatogu. Nes kovoti prieš stiklines lubas, duris ir paltus, prieš įvardžius kalboje yra nepavojinga.
Kur dabar visos progresyviosios feministės? Kur jūs dabar, veidmainės? Kodėl jūsų balsų nesigirdi dabar? Nes nepatogu. Nes kovoti prieš stiklines lubas, duris ir paltus, prieš įvardžius kalboje yra nepavojinga.
O štai pasmerkti “Hamas” šiukšles (tokie neverti žmogaus vardo) yra per sudėtinga. Piketus galima organizuoti tik saugios ir jaukios Europos sostinėse, užsipuldinėti galima tik prie abortų klinikų besimeldžiančius žmones? Nes jie – nepavojingi. Nes jie niekada neduos atgal. O štai bent bandyti apginti Izraelio moteris kinkos per silpnos? Ar Izraelio vaikus, sukištus į narvus? Kur jūsų bent jau kažkokie protestai prie Izraelio užpuolimą remiančių šalių ambasadų?
O kaip jūs, veidmainiai pasaulio galingieji, laikotės? Gerai jaučiatės? Ar iki šiol jūsų namų durys atviros šitai ordai? Ar gerai jaučiatės, kai jūsų miestų gatvėse dalinami pyragėliai Izraelio užpuolimo proga? Ar gerai jaučiatės žiūrėdami į savo fotografijas su teroristais, kuriems pridalinote premijų? Juk tai jūsų „taikdariškos“ politikos ir paramos dėka į Izraelio miestus krenta raketos. Jūsų parama virto granatsvaidžiais ir kalašnikovais. Jūs gerai jaučiatės? Ar ir dabar ne viskas taip vienareikšmiška?
Jūs tylite. Nes esate veidmainiai bailiai ir bestuburiai. Nes jei eitynės už taiką jau nepaėjo, tai suorganizuosite bėgimą? Ir kiek toli bėgsite? Juk orda jau prie jūsų vartų. Melsitės, kad ji praeitų pro šalį. Nepraeis. Ir kai ji ateis prie jūsų vartų, neverkite, kad esate vieni. Jūs viską padarėte, kad taip nutiktų. Jūsų tarptautinė teisė, tarptautinės organizacijos, jūsų galia ir įtaka nesustabdė karo Ukrainoje. Nesustabdė antpuolių Izraelyje. Jūs esate akli ir bedančiai. Atsisakę Dievo, praradote žmogiškąjį orumą. Tapote tik savo įsikalbėtos galios ir įsikalbėtų dievų įrankiais. Ateina tamsūs laikai…
Mūsų Dievas moko: argi gali aklas vesti aklą? Argi ne abu atsidurs griovyje? Argi ne griovyje atsidūrė mūsų Vakarų vis dar krikščioniškoji civilizacija? Ir primena, kad žmogaus, valstybės, visuomenės, institucijos darbus reikia vertinti ne pagal viešuosius ryšius, o pagal rezultatus. Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6, 39-45).
Atminkite tai tie, kurie abejingai stebite, kaip jūsų miestų gatvėse dalinami pyragėliai žudynių proga. Šiandien Izraelis, rytoj – jūsų pačių eilė. Atminkite tai, ir mūsų žmonės, skaitydami piktdžiugiškus ar terorizmą teisinančius komentarus feisbuke.
Šiandien visų geros valios žmonių maldos ir širdys yra Izraelyje ir Ukrainoje. Tebūna Dievas su jumis, tesaugo jūsų namus ir šeimas, tegloboja kiekvieną jūsų karį gynėją, mūsų tikėjimo vyresnieji broliai. Tesuteikia šeimoms, praradusioms savo artimuosius, paguodą ir Amžinojo gyvenimo viltį. O mums ir visam pasauliui – teisingo atlygio pažadą. Nes mūsų Dievas ne tik gailestingas, bet ir teisingas. O tiems, kurie žudydami beginklį kartoja Dievo vardą, teprimena: Dievas bjaurisi kruvinomis aukomis. Kaip ir jų atnašautojais.
