Neseniai mano draugę lietuvę iš Graikijos parodė viena komercinė televizija laidoje gražiu pavadinimu „Lietuvis pas lietuvį“. Daivutė pasakojo laidoje apie save, kaip ji atsidūrė tolimoje Graikijoje, dėstė savo požiūrį į gyvenimą, lietuvių ir graikų kultūrų skirtumus. Faina ta mano draugė, labai šilta ir draugiška, geros širdies, bet paprastai apie tokius laidos nekuriamos.
Taigi, po tos laidos jai ėmė skambinti žmonės, kaip dažniausiai būna, giminės ir draugai. Visi gyrė, džiaugėsi, o keletas net apsiverkė iš tos laimės ir jaudulio, žiūrėdami į brangų žmogų televizoriuje, įsivaizduojate?
Draugė juokiasi, nesupranta, kas čia vyksta, ko čia verkti? Ji jau seniai nežiūri nei graikiškos, nei lietuviškos televizijos, domisi filosofija, istorija, sveikatos klausimais. Sakau, Daivute, tu nežiūri televizoriaus, neskaitai lietuviškų portalų ir nesupranti, kokia laimė yra pamatyt tokią laidą. Tie žmonės verkė, nes šiais laikais pamatyti per televizorių normalų fainą žmogų tapo beveik misija neįmanoma.
Mūsų viešajame gyvenime, spaudoje, televizijoj, renginiuose dominuoja tas pats ratas valdžiai lojalių ir paklusnių žmonių, medija tapo niekam neįdomių, bet ideologiškai ir politiškai teisingų vienadienių žvaigždučių ir jau patyrusių supernovų užgesusiomis akimis paradu. Arba tam tikrų ideologijų skleidėjų, dosniai šeriamų iš tarptautinių fondų, susirinkimais. Arba pseudo menininkų be jokių talentų ar pasiekimų karnavalu.
Na, kaip tam „Šventinio bankucheno“ vaizdo klipe – parodijoje „Į naujos avinžirninės atidarymą susirinko būrys įžymybių“, kur kaip ypatingai Lietuvai nusipelnę žmonės yra rodomi visokie tarpdisciplininio meno entuziastai arba A4 popieriaus formato gamintojai.
O klipo vinis, mano manymu, yra „ne pagal metus susenusi kokainuostė ir kojų nagų saloną atidariusi nėštukė ir isterikė“. Žiūrėjau tą klipą gal dešimt kartų, viena ir su draugais, ir kvatojau, nors to humoro gylis yra kur kas didesnis, nei tik pasišaipyti iš mūsų tariamų žvaigždžių – būtinai jį pažiūrėkite.
Juk reikalas tas, kad tikrasis Lietuvos elitas jau gal kokius penketą metų, jei ne daugiau, nei į televiziją, nei į renginius nebeina. Arba nebėra kviečiamas, vos tik cypteli ką nors neprogresyvaus ar nesistemiško. Užtat renginiuose ir televizijoje gausu tų, kas atvirauja apie savo seksualinius nukrypimus, skyrybas, vaikystės nuoskaudas, ar kitaip transliuoja leftistinį aukos naratyvą.
Normalumas tapo nebenormalu. Normalūs žmonės su tikrais tradiciniais jausmais ir vertybėmis, mąstantys, kritikuojantys valdžią ar pandemiją, pasaulio kvailėjimą ar infantilėjimą viešojoje erdvėje jau nepageidaujami.
Ypač per pandemiją žmonės dar labiau įprato elgtis kaip vaikai, laukiantys valdžios nurodymų, todėl dabar juos ir toliau galima stumdyti, kur panorėjus. Atkreipkite dėmesį, kiek per Vasario 16-osios šventę buvo Tapino ir co suorganizuota visokių pamokų ir atseit diskusijų, kurios iš esmės vėl buvo orientuotos į infantiliąją visuomenės dalį, nesugebančią kritiškai mąstyti, net nesusimąstančią apie tai, kad tas „pamokas“ ir „diskusijas“ metų metus veda ir moderuoja tie patys ir tie patys veidai, su ta pačia melodija sena.
Net muzikinis repertuaras tas pats, tie patys dainininkai ir grupės, visada teisingai idėjiškai nuoseklūs ir neišsišokantys, kur nereikia, o reikalui esant, lyg kokie didvyriai metami po tanku, į kovidinius ligoninių skyrius, pavyzdžiui, prieš tai paplaukioję prestižinėse Nacionalinėse ekspedicijose pas tą patį patriotą prodiuserį E. Jakilaitį, kurio laidoje R. Tapinienė siūlo paversti neskiepytų žmonių gyvenimą pragaru.
Ir ką? Ir nieko, kažkam labai patinka tokia sistema ir ideologija, nes būti lojaliu ir progresyviu reiškia būti sočiu. Dažniausiai tie progresyvieji yra arba valdančiųjų partijos nariai, arba giminaičiai, gavę priėjimus prie dosnių valdžios ar ES fondų šaltinių. Net biudžetininkai, saugiai susisukę lizdus viešajame sektoriuje, mielai remia šiuolaikinę ideologiją, nes, o kam pyktis su valdžia, jei darbas šiltoj vietelėj garantuoja stabilias, net jei ne itin geras, bet patikimas pajamas. Štai ir viskas.
Todėl jei įsijungę televizorių ar renginio nuotraukų galerijoje pamatysit kokį nesisteminį elementą, tikrą intelektualą ar Erlicko kalibro elitą, žinokit, kad įvyko klaida ir pasidžiaukit ja. Kol normalumas, elitiškumas ir buvimas savimi vėl taps norma, o ne grėsme.
