Šv. Kazimieras (1458–1484) gimė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero III šeimoje. Jo motina Elzbieta buvo imperatoriaus Alberto II Habsburgo duktė.
Vaikystėje Kazimieras gavo labai gerą išsilavinimą. Mokymo programoje vienodai dėmesio buvo skiriama ir proto, ir kūno lavinimui. Reikalauta anksti keltis, daug sportuoti. Svarbią vietą užėmė iškalbos pratybos.
Trylikametis Kazimieras buvo numatytas Vengrijos karaliaus sosto paveldėtoju, tačiau nesėkmingai susiklosčius 1471–1472 m. karo žygiui, jaunasis karalaitis grįžo į tėvynę tęsti mokslų ir talkinti tėvui įvairiuose valstybės reikaluose.
Gyvendamas prabangiuose karaliaus rūmuose, kuriuose turėjo daug progų išsiblaškyti ir pramogauti, Kazimieras pasižymėjo nepaprastu tyrumu, neturto meile, darbštumu ir jautrumu vargšams. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: rytą – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas.
Intensyviai melsdavosi, būdamas ypač pamaldus Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Lūpose ir širdyje nuolat kartodavo numylėtą giesmę Omni die dic Mariae – „Meilės himną tau, Marija“. Ypatingas savo gyvenimo taisykles šv. Kazimieras buvo suformulavęs taip: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą“; „Nieko nėra garbingiau pasaulio vadovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje“; „Verčiau mirti, negu susitepti“.
Šv. Kazimieras sirgo džiova. Atsisakęs siūlomo neskaistaus būdo pratęsti savo gyvenimą, jis mirė 1484 m. kovo 4 d., Mišių metu, būdamas tik 25-erių metų amžiaus. Šv. Kazimieras buvo kanonizuotas 1604 m.
Truputį vėliau, 1634 m., popiežius Urbonas VIII paskelbė jį Lietuvos globėju; tuo pačiu metu jo kūnas buvo perkeltas į Vilniaus katedrą ir čia iki šiol gerbiamas puošniausioje koplyčioje. 1948 m. Pijus XII taip pat paskyrė šv. Kazimierą Lietuvos jaunimo globėju.
Lietuvos globėjo šv. Kazimiero iškilmės liturgija pabrėžia dvi pagrindines jo dorybes: Dievo bei artimo meilę ir skaistumą, jo puoselėtas gyvenant karalaičio gyvenimą bei tarnaujant savo tautai.
Skaitiniai gvildena Meilės temą. Jau Senasis Testamentas įsakė: „mylėk savo artimą kaip save patį“, o Evangelija pagal šv. Joną iškelia Kristaus meilę kaip broliškos meilės etaloną; Kristaus mokinių ženklas – tai vienas kito meilė (Komunijos priegiesmis 1). Šv. Paulius laiške filipiečiams kalba, kad Kristų reikia sekti visą gyvenimą.
Kiti tekstai patikslina: meilė remiasi teisingumu (psalmė), jos esmė – tai klausyti Dievo teisia ir tyra širdimi (Pradžios malda 1) bei vykdyti jo įsakymus (Komunijos malda), galiausiai ji maitinama dalyvaujant šv. Mišiose (Atnašų malda).
Skaistumo tema iškyla primenant tyraširdžių palaimą (Įžangos priegiesmis), brangaus perlo palyginimą (Komunijos priegiesmis 2) ir pradžios maldoje; tyrumo grožis skatina jo trokšti.
Jei visa tauta sektų savo karalaičiu, kuriam gyvenimo pavyzdys buvo Marija (Įžangos priegiesmis 2), gyventų šia meile ir šiuo tyrumu, ji atrastų taiką ir gerovę (Pradžios malda 2).
