Po mėnesio, rugsėjo 10 d., pietryčių Lenkijos Markovos miestelyje vyks beatifikacijos iškilmė, per kurią bus paskelbti palaimintaisiais Józefas ir Wiktoria Ulmos bei septyni jų vaikai. Visa Ulmų šeima ir jos slėpti aštuoni žydų tautybės žmonės buvo nacių nužudyti 1944 m.
Beatifikacijos iškilmei vadovaus Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas kardinolas Marcello Semeraro, koncelebruos 60 vyskupų ir 700 kunigų iš Lenkijos ir kitų šalių. Dalyvaus apie 20 tūkst. žmonių. Tarp iškilmės dalyvių bus ir Lenkijos vyriausiasis rabinas.
Antrojo pasaulinio karo metais Ulmų šeima savo ūkyje slėpė aštuonis žydus – Goldmanų, Grünfeldų ir Didnerių šeimų narius. Józefą ir Wiktorią Ulmas, jų septynis vaikus bei visus jų slepiamus žydų tautybės žmones nužudė naciai, apsupę Ulmų sodybą 1944 m. sausio 24 d. Iš pradžių visi nužudytieji buvo palaidoti šalia sodybos. Po karo Ulmų šeimos narių palaikai buvo perkelti į parapijos kapines, nužudytųjų žydų palaikai – į už keliasdešimties kilometrų įrengtas nacistinio režimo aukų kapines. Šiose kapinėse rugsėjo 10 d. vyks ir kartu su Ulmų šeima nužudytųjų žydų atminimo pagerbimas. Gedulingoms apeigoms vadovaus Lenkijos vyriausiais rabinas Michaelas Schudrichas, dalyvaus Peremislio arkivyskupas Adamas Szalis.
Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Marcello Semeraro lenkų katalikų žinių agentūrai duotame interviu sakė, kad kraupi ir kartu herojiška Ulmų šeimos istorija buvo pirmoji byla, su kuria jis susipažino prieš keletą metų pradėjęs vadovauti dikasterijai. Kardinolas sakė, kad jį ypatingai sujaudino tai, kad žudikai nepagailėjo vaikų, netgi tą pačią dieną gimusio kūdikio. Motina dar neišnešiotą kūdikį iš išgąsčio pagimdė prieš pat mirtį.
Kitas dalykas Ulmų istorijoje, kuris kardinolui giliai įstrigo į širdį, yra tai, kad bus skelbiami palaimintaisiais visi šeimos nariai. „Malonę gauname ne tik per Krikšto sakramentą, bet ir per Santuokos sakramentą, – sakė kardinolas. – Ulmų šeimos atveju tikrai galima kalbėti apie Santuokos sakramento malonę. Būtent ji buvo tikėjimo, vilties ir meilės šaltinis, kurio dėka ši šeima galėjo herojiškai, net iki gyvybės aukos, liudyti gailestingumą persekiojamiesiems žydams.“
Kardinolas kalbėjo, kad Markovos miestelio muziejuje, puoselėjančiame Ulmų šeimos atminimą, galima pamatyti šiai šeimai priklaususią Šventojo Rašto knygą. Prie Evangelijos ištraukos apie gerąjį samarietį puslapio paraštėje Józefas Ulma pieštuku užrašė žodį „Taip“. Akivaizdu, kad šiam vyrui darė įspūdį palyginimas apie gerąjį samarietį. Tai patvirtina, kad šis žmogus kartu su žmona būtent sekdami Kristaus palyginimu ryžosi suteikti pagalbą persekiojamiesiems. Tai labai reikšminga šios šeimos kankinystės kontekste. Žinome, kad Kristaus palyginime pakelėje paliktas sužeistas žmogaus nebuvo samariečio tautietis ar draugas. Samarietis ir jo išgelbėtas žmogus buvo laikomi vienas kitam svetimais žmonėmis.
Pasak kardinolo, Ulmų šeimos istorija kalba ne tik apie herojišką gailestingumą, bet taip pat moko atvirumo, priėmimo, svetingumo vertybių, apie kurias mums kalba dieviškasis apreiškimas. Senajame Testamente pasakojama apie Abraomą, svetingai priėmusį tris paslaptingas pakeleivius. Naujajame Testamente pasakojama apie du mokinius, kelyje į Emausą besikalbančius su jų neatpažintu Jėzumi ir galiausiai jam pasiūlančius nakvynę. Priimti kitą žmogų – tai svarbi krikščioniška dorybė.
„Paskutiniame teisme niekas mūsų neapdovanos medaliais už tai, kad buvome didvyriai, tačiau Jėzus mums sakys: buvau išalkęs, buvau ištroškęs, buvau pabėgėlis… Ulmų šeima yra pavyzdys mums visiems“, – sakė kardinolas Marcello Semeraro.