Didelis naujas meno kūrinys, skirtas Bažnyčioje patirtų dvasinių ir seksualinių piktnaudžiavimų aukoms, bus eksponuojamas vietose, kuriose vis dar rodomos susikompromitavusio kunigo menininko Marko Rupniko mozaikos.
Rupnikas, buvęs jėzuitas, kaltinamas seksualiniu, dvasiniu ir psichologiniu smurtu prieš daugiau nei 20 moterų, tarp jų ir keletą vienuolių. Jo kūriniai puošia žymias šventoves Lurde Prancūzijoje, Fatimoje Portugalijoje, Dievo Motinos Aparesidos bazilikoje Brazilijoje, Šv. Jono Pauliaus II nacionalinėje šventovėje Vašingtone, Šv. Jono Pauliaus II šventovėje Krokuvoje Lenkijoje ir Vatikane.
„Atgimimas“ (Rebirth) yra monumentali mozaika, kurios matmenys – 12,5 metro ilgio ir 4 metrai aukščio. Ją sukūrė prancūzų menininkė sesuo Samuelle (Samuelė), kuri teigia pati patyrusi Rupniko smurtą. 2008–2014 m. Samuelle gyveno Romoje įkurtame „Centro Aletti”, kurį Rupnikas įsteigė siekdamas sujungti meninę kūrybą ir pašvęstąjį gyvenimą. Samuelle buvo viena iš trijų moterų, kurios 2023 ir 2024 m. viešai prabilo apie Rupniko piktnaudžiavimą.
Jos teigimu, „Atgimimas“ pateikia priešingą pasakojimą tam, kurį suformavo jos ir kitų išgyvenusiųjų patirtas smurtas. Tai „paminklas gyviesiems“ ir atkūrimo ženklas. Šis kūrinys siekia padėti išgyvenusiems „iš naujo sudėti sudužusius fragmentus ir suteikti jiems naują veidą – naujo gyvenimo veidą arba bent jau tokio gyvenimo, kurį dar galima gyventi“. Tai šiuolaikinis sakralus menas, skirtas padėti išgyvenusiems savo kančią paversti atgimimu arba prisikėlimu.
Kiekvienos mozaikos dalies kitoje pusėje yra užrašytos maldos, vardai ir žinutės iš žmonių, patyrusių smurtą, taip pat iš tų, kurie įvairiose pasaulio šalyse padeda smurto aukoms.
Kiekvienos mozaikos dalies kitoje pusėje yra užrašytos maldos, vardai ir žinutės iš žmonių, patyrusių smurtą, taip pat iš tų, kurie įvairiose pasaulio šalyse padeda smurto aukoms.
Projektas „Atgimimas“ atsirado po susitikimo tarp Samuelle ir prancūzų kino režisieriaus Quentino Delcourto (Kventino Delkūro), kai jie kalbėjosi apie jos patirtis su Rupniku.
„Tai buvo dviejų visiškai skirtingų pasaulių susitikimas – kino kūrėjo ir smurtą patyrusios atsiskyrusios vienuolės“, – Global Sisters Report pasakojo Delcourtas. „Mums pavyko sukurti meno kūrinį, skirtą išgyvenusiųjų atkūrimui, apie kurį žmonės galės sužinoti maždaug 200 vietų visame pasaulyje.“
Interviu, kurį Delcourtas įrašė savo dokumentiniam filmui, Samuelle sakė: „Būdama auka – patyrusi kontrolę ir smurtą tyloje, baimėje ir gėdoje – ir tapusi išgyvenusiąja, kuri stengiasi atkurti tai, kas buvo sudaužyta ir išardyta, dabar atėjo laikas atgimti.
„Atgimimas“ yra akimirka, atsiverianti gyvenimui – tai nėra gyvenimas nepaisant žaizdų, bet per jas, nors jos ir lieka. Krikščionims tai taip pat primena Prisikėlimą, kai gyvas Kristus savo artimųjų atpažįstamas per žaizdas Jo kūne – tas pačias, kurios tapo Jo mirties priežastimi.“
Delcourtas teigė, kad Samuelle sukurtas dizainas simbolizuoja patyrusį smurtą ir sugniuždytą žmogų, tačiau pradedantį iš naujo sujungti visas dalis, atsistoti ir žengti link atgimimo. Ji jam aiškino, kad kūrinys primena išdžiūvusią žemę, kuri pamažu vėl atranda savo grožį, kvėpavimą ir gebėjimą gyventi.
Dokumentiniame filme Samuelle pasakoja, kaip „Atgimimas“ padėjo jai rasti naują kelią, išsivaduojant iš Rupniko šešėlio.
Dokumentiniame filme Samuelle pasakoja, kaip „Atgimimas“ padėjo jai rasti naują kelią, išsivaduojant iš Rupniko šešėlio.
„Jaučiu, kad judu pirmyn ir mažiau koncentruojuosi į Rupniko mozaikų istoriją, – sakė ji. – Projektas „Atgimimas“ leido man apie tai kalbėti iš kitos perspektyvos.“
Anksčiau buvusi vienuolinės bendruomenės narė, po patirto Rupniko smurto Samuelle tapo atsiskyrėle. „Šiandien esu atsiskyrėlė. Tai nereiškia, kad gyvenu urve miške, kur lokys atneša man pikniko krepšį, – dokumentiniame filme sakė ji. – Tai reiškia, kad gyvenu pašvęstąjį gyvenimą – esu sesuo, tačiau nepriklausau jokiai vienuolinei bendruomenei. Visa patirta trauma psichologiškai nebeleido man gyventi vienuolinėje bendruomenėje.“
Iki šiol projekto „Atgimimas“ kūrėjai išsiuntė 130 mozaikos plytelių – tesserae – smurtą patyrusiems žmonėms visame pasaulyje, kad jie galėtų ant jų užrašyti savo žinutes. Kitos plytelės buvo išsiųstos tiems, kurie gina aukas arba joms padeda per konsultacijas, teisinę pagalbą ar dalijimąsi savo istorijomis.
Kai šios plytelės grįžta pas Samuelle, ji kartu su kitomis vienuolėmis įkomponuoja jas į mozaikos kompoziciją. Ant jų užrašytos žinutės įvairiomis kalbomis – pavyzdžiui, vietnamiečių ar italų – ir jos gali tapti „Atgimimo“ fragmento dalimi, kuris bus eksponuojamas Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kvebeke ar Toge. Visa mozaika turėtų būti užbaigta iki vasaros pradžios.
Visa mozaika turėtų būti užbaigta iki vasaros pradžios.
Vėliau ji bus padalyta į 200 dalių – taip simboliškai „laužant tylą“. Šios dalys bus išsiųstos į vietas, susijusias su Rupniko kūriniais, taip pat į kitas vietas, kurias pasiūlys smurto aukos. QR kodas leis žiūrovams pamatyti visą kūrinį ir sužinoti, kur yra kiekvienas jo fragmentas.
Mozaika yra dalis platesnio meninio projekto, įgyvendinamo vadovaujant Delcourtui. Projektas taip pat apima dokumentinį filmą „The Tesserae Symphony“, kurį režisuoja pats Delcourtas, specialiai sukurtą muziką, kurią komponavo Baptiste Capitanio (Batistas Kapitanio), ir knygą „Behind the Tesserae“, kuri bus išleista kartu su filmu.
35 metų scenaristas, prodiuseris ir režisierius Delcourtas yra kasmetinio kino festivalio Festival Plurielles, skirto moterų vaidmeniui ir įtraukčiai šiuolaikiniame kine, vienas iš įkūrėjų. 2023 m. liepą jį su Samuelle supažindino kolega, kuris „žinojo, kad mėgstu kurti filmus apie moteris ir jų įgalinimą“, sakė Delcourtas. „Aš nuvykau į jos dirbtuves ir pirmiausia pamačiau jos meno kūrinius – ir iš karto juos pamilau. Tada atsisėdome ir pradėjome kalbėtis. Buvau apie ją skaitęs laikraščiuose, bet visai kas kita, kai žmogus tau akis į akį papasakoja savo smurto istoriją.“
Per pusantrų metų jie nuolat palaikė ryšį. Tuo metu Delcourtas dirbo ir prie kitų filmų, taip pat susisiekė su kitomis vienuolėmis patyrusiomis smurtą. „Jos buvo iš Italijos, Ispanijos, Anglijos, Vietnamo, taip pat turime nukentėjusių vienuolių iš Afrikos, – sakė jis. – Viena liudininkė prisiminė, kaip Afrikoje atidarė duris ir pamatė kunigą, prievartaujantį vaiką, o tas kunigas pasakė: „Prašau uždaryti duris.“ Deja, žinome, kad toms šalims prireiks labai daug laiko susidoroti su piktnaudžiavimo problema. Todėl stengiamės mozaikos fragmentus eksponuoti ir bažnyčiose Azijoje, Afrikoje bei Pietų Amerikoje.“
Delcourto filmas nėra tyrimas apie dvasininkų nusikaltimus. Jame pasakojama apie tai, kaip gimsta „pirmasis didelis meno projektas apie smurtą ir išgyvenusiųjų bandymą susigrąžinti savo balsą per meną“.
Delcourto filmas nėra tyrimas apie dvasininkų nusikaltimus. Jame pasakojama apie tai, kaip gimsta „pirmasis didelis meno projektas apie smurtą ir išgyvenusiųjų bandymą susigrąžinti savo balsą per meną“. Filme taip pat pasakojamos kelių smurtą patyrusių vienuolių istorijos.
„Sutikau dešimtis vienuolių“, – sakė jis. „Nors sesuo Samuelle didžiąją dalį mozaikos sukūrė viena, kartais prie jos prisideda ir tos vienuolės, kurių liudijimus surinkome. Man buvo labai svarbu parodyti, kad vienuolės yra tikros moterys – inžinierės, menininkės, mokytojos, kurios paskyrė savo gyvenimą Dievui. Filmas truks 90 minučių. Knyga bus skirta tiems, kurie norės giliau suprasti piktnaudžiavimo problemą.“
Šio daugiadisciplinio projekto centre yra pagarba tikėjimui, nes, kaip teigia Delcourtas, „tikėjimas nėra problema ir niekada nebus problema aukai. Tikėjimą kaip ginklą naudoja agresorius. Dievas neturi nieko bendra su piktnaudžiavimu ir Dievas niekada neturėtų būti naudojamas kaip ginklas žmonėms, kurie Juo tiki ar pasirenka Jam pašvęsti savo gyvenimą.“
Delcourto nuomone, Rupnikas „pasinaudojo“ menu, kad sukurtų erdvę piktnaudžiavimui.
Nors daugelis ragino Rupniko kūrinius uždengti ar pašalinti, Delcourtas teigia nesantis „nutildymo kultūros“ šalininkas, nes „sunaikinę ar pašalinę Rupniko kūrinius leistume sau pamiršti“.
„Mozaika yra kolektyvinis meno kūrinys, ir aukos yra to kūrinio dalis, – kalbėjo jis. – Pašalindami ją dėl agresoriaus, kartu ištrintume ir aukų egzistavimą. Atsakykime į prievartos meną atkūrimo menu. Suteikime sesei Samuelle galimybę išreikšti savo balsą ir tūkstančių aukų balsus į tas pačias vietas, kuriose buvo agresoriai.“
Šiuo metu jau sukurta daugiau nei pusė mozaikos „Atgimimas“, kurios bendras plotas viršys 25 kvadratinius metrus.
„Mozaikos dalys didėja taip pat, kaip ir auka stiprėja, – sakė Delcourtas. – Tuo pačiu kūrinys tampa vis spalvingesnis, todėl vizualiai primena judėjimą link atgimimo. Kuo daugiau spalvų, tuo daugiau džiaugsmo.“
Delcourtas tikisi sudominti šia iniciatyva popiežių Leoną XIV, kad būtų galima siųsti mozaikos fragmentus į šalis, kuriose piktnaudžiavimo problema vis dar slepiama tylos. Jis taip pat pradėjo lėšų rinkimo kampaniją projektui finansuoti, nes iki šiol visas išlaidas dengė pats. „Mes neprašėme Bažnyčios pinigų mozaikai kurti. Kai 2024 m. gruodį man kilo ši idėja, supratau, kad jei ją tik aprašytume popieriuje, žmonės jos nesuprastų arba nepatikėtų. Tai atrodytų beprotiška idėja“, – aiškino jis.
„Nuo pat pradžių žinojau, kad žmonės turi pamatyti kažką konkretaus. Todėl investavau savo pinigus, kad sesuo Samuelle galėtų piešti ir įsigyti medžiagų, o aš galėčiau pradėti filmuoti, nes kuriant dokumentinį filmą apie mozaikos gimimą negali laukti, kol ji bus baigta.“
Pasak Delcourto, jo komanda iš pradžių dirbo be atlygio, nes tikėjo projektu ir norėjo, kad aukos galėtų papasakoti savo tiesą. „Jie prisidėjo prie šio projekto nemokamai, kad žmonės, kurie buvo sužeisti ir šimtmečius nutildyti, pagaliau galėtų prabilti. Svarbu, kad vienuolės žinotų – jos yra mylimos, matomos ir išklausomos.“
