Kalėdos – tai laikas, kai širdis prisipildo šilumos, o mintys – vilties. Tačiau dažnai šios šventės tampa vartojimo šurmuliu, kur dėmesys sutelkiamas į didžiausias dovanas ir prabangiausius stalus. Ar tikrai to reikia, kad pajustume tikrą Kalėdų džiaugsmą?
Šiemet pasistenkime sustoti ir pažvelgti giliau. Galbūt geriausia dovana artimiesiems – tai mūsų laikas, nuoširdumas ir rūpestis. Vietoj kalno dovanų, kurios netrukus gali būti pamirštos, galime investuoti į šiltesnį pokalbį, ranka rašytą laišką ar mažą, bet apgalvotą gestą.
Svarbu prisiminti ir tuos, kurie Kalėdas sutinka kitaip – be šeimos, šilumos ar netgi būtiniausių dalykų. Vietoj papildomo nereikalingo pirkinio galime paaukoti labdaros organizacijoms, kurios rūpinasi vaikais, vienišais senoliais ar žmonėmis, susiduriančiais su skurdu. Juk net mažas mūsų indėlis gali tapti tikru stebuklu kitam žmogui.
Šventės nėra apie materialumą – jos apie dalijimąsi. Tad šią Kalėdų dvasią galime atskleisti ne per didelę vartojimo puotą, o per kilnius darbus, bendrystę ir rūpinimąsi tais, kuriems mūsų šilumos labiausiai reikia.
„Aukojimas turi prasmę, jis mus moko ir kviečia dalintis. Ne iš savo pertekliaus, bet iš atjautos. Gal man pačiam labai reikia, tačiau turiu lyg ir pakankamai, o štai kitas nieko neturi. Dievas mums save padovanojo per Jėzų Kristų, kuris tapo žmogumi dėl kiekvieno iš mūsų. Dievas savo „turtingumo“ nepasilaikė sau, bet tai, kas brangiausia, o ne tai, kas atlieka, atidavė žmogui. Iš šio Dievo veiksmo, o ir iš Jėzaus pasiaukojimo dėl mūsų – mokomės dovanoti, aukoti, būti, pabūti, išgirsti, neburbėti, nemoralizuoti“, – sako Alytaus Šv. Kazimiero parapijos klebonas, kunigas Rytis Baltrušaitis.
Kunige Ryti, ar laukiate švenčių? Kas Jums yra jų laukimas? O gal šventė yra kiekviena gyvenimo diena?
Taip, švenčių laukiu. Dažnai laukimas man labiau patinka nei pati šventė, nes laukimas padeda stabtelti, prisiminti, reflektuoti. Džiaugiuosi, kad prieš Jėzaus Gimtadienį turime adventą, prieš Jėzaus Prisikėlimo iškilmę – gavėnios kelionę.
Šventų Kalėdų laukimas, kadangi labai arti ir metų pabaiga, man sukelia daug minčių apie laikinumą, prabėgantį laiką ir kviečia pasvarstyti, koks tame laike buvau aš, kas mano gyvenime įvyko, ko nesuspėjau, ką dar turėčiau nuveikti. Ir kartu turiu progą padėkoti – Dievui ir žmonėms.
Kiekviena gyvenimo diena yra dovana, kurią mokausi išgyventi kaip vienintelę. Sekasi įvairiai, tačiau nedrįsčiau teigti, kad kiekviena diena yra šventė.
Kaip šiandien Jums apskritai atrodo Kalėdų laukimas? Vis anksčiau puošiame namus, eglutes. Ar mes neišbarstome Kalėdų, kai į jas panyrame dar lapkričio mėnesį? O gal čia viskas gerai, juk keičiasi laikai?
Kad laikai keičiasi – tai faktas. Nemažai žmonių šv. Kalėdas švenčia niekaip neprisimindami Dievo, kad tai Jėzaus gimimo diena, neparuošia Susitaikinimo sakramentu savo širdies, todėl tikriausiai dvasinį vakuumą reikia kažkuo užpildyti, širdies dykumą staiga apželdinti tinkamais ir netinkamais augalais.
Ir aš pastebiu, kad tik po Vėlinių jau pilna kalėdinių prekių, jau puošiami namai, valstybinės institucijos bei įvairaus profilio privataus sektoriaus pastatai ir interjeras.
Ar ne per anksti? Sunku pasakyti. Kai kas sako, kad tai pats tamsiausias ir niūriausias metų laikas. Bet kodėl mes turime ignoruoti tamsą, kodėl norime tai, kas vyksta natūraliai, staiga išsklaidyti, sumažinti? Ar žmogus viduje niekada neišgyvena tamsos? Išgyvena. Ir psichologai sako, kad nereikia skubėti staiga uždegti kažkokią vidinę lemputę, bet pabūti toje patirtyje, pažinti ją, suprasti, ką man tai reiškia, ar aš pajėgiu ištverti, ar turiu kantrumo.
Manau, kad tai nekantrumo laikas, kai viskas padaroma prieš patį įvykį. Žmogus, lapkričio pradžioje išpuošęs savo namus, po pusantro mėnesio, Kūčių vakarą, vargu ar gali nustebti, kad jo namai pasikeitė, kad akimirka neeilinė, kad namai nekasdieniški, o šventiški, kitokie. Kai puošmenos tampa kasdienybės rutina, kas nustebina šventės metu? Kai viską padarome iš anksto, kas lieka šventės turinyje? Kažkokia kiaurymė. Ir šventė praeina panašiai kaip ir visos kitos dienos, tik dažnuose namuose daugiau šurmulio.
Atrodo, kad neatsiejama šventės esmė yra dovana. Ar šventei būtinai reikia dovanų? Kokių?
Jūsų straipsnio įžangoje paminėta – buvimo vienas su kitu dovana, laiko skyrimo vienas kitam dovana. Nors dažnai bendraujame, matomės, bet ar tikrai mūsų pokalbiai yra apie esmę? Dažnai taip ir nučiuožiame paviršiumi pasakodami apie planus, orus, problemas, įterpiame vieną kitą paskalą, nes be jų pokalbis… liesas.
Gauti svarbu ir fizinę dovaną, bet tikrai ne pirmą pasitaikiusį kinišką puodelį iš „Maximos“ su kalėdiniu elniu, bet kažką, kas būtų apie tą žmogų, kuriam dovaną dovanosime. Kad pirkdamas dovaną, praktišką ir suvartojamą, skirčiau laiko, o padovanojimas suteiktų galimybę apie tai pasikalbėti, ramiai, neskubant, prie puodelio arbatos.
Gal nedrąsumą atvirai kalbėtis net su pačiais artimiausiai žmonėmis norime tiesiog užkimšti dovanomis? O gal ir ne…
Per Kalėdas pasaulis dažnai prisiperka daug daiktų, maisto, dovanų, dalis jų lieka nepanaudota ir tenka išmesti. Ar žmonės turėtų būti atsargesni su vartojimu ir švaistymu, ypač šventiniu laikotarpiu?
Biblija mus moko, kad yra saikingumas ir atsakomybė, pabrėžia, kad reikia tenkintis tuo, ką turime: „Nes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime.“ Ir ragina vengti švaistyti: Jėzus, maitindamas 5 000 žmonių, liepė mokiniams surinkti likučius, kad niekas nebūtų išmesta. Ir dosnumas turi būti protingas – dovanas reikia derinti su rūpesčiu aplinkai ir atsakomybe.
„Jei žmogus perka kitam dovaną ir nori jam gera padaryti, tai yra dvasingumo pradžia. Dovanos, ypač Kalėdų, esmė yra priminimas, kad aš noriu dovanoti dalelę savęs, tu man rūpi, kaip kad Dievas dovanoja save žmonijai iš meilės.“ Taip viename interviu yra sakęs vyskupas Kęstutis Kėvalas.
Prie vyskupo žodžių nelabai ir norisi kažką pridėti. Dovanoju dalelę savęs. Manau – čia esmė.
Kaip šventinį dvasingumą ir Kalėdų prasmę atspindi aukojimas, dalijimasis? Ką Jėzus mokė apie aukojimą ir meilę artimui, kas galėtų įkvėpti šiai praktikai?
Aukojimas turi prasmę, jis mus moko ir kviečia dalintis. Ne iš savo pertekliaus, bet iš atjautos. Gal man pačiam labai reikia, tačiau turiu lyg ir pakankamai, o štai kitas nieko neturi.
Dievas mums save padovanojo per Jėzų Kristų, kuris tapo žmogumi dėl kiekvieno iš mūsų. Dievas savo „turtingumo“ nepasilaikė sau, bet tai, kas brangiausia, o ne tai, kas atlieka, atidavė žmogui. Iš šio Dievo veiksmo, o ir iš Jėzaus pasiaukojimo dėl mūsų – mokomės dovanoti, aukoti, būti, pabūti, išgirsti, neburbėti, nemoralizuoti.
Kaip įtraukti vaikus, kad jie taip pat suprastų aukojimo vertę?
Vaikai labai noriai aukoja, jei tik randamas tinkamas jiems būdas.
Ar yra kokių nors bažnyčios inicijuojamų akcijų, skirtų aukojimui per Kalėdas?
Taip. Šiais metais pirmą kartą buvo organizuota akcija „Dosnumo krepšelis“, kuri susilaukė didelio atgarsio, ir žmonės, iš parapijų bažnyčių ar „Carito“ skyrių paėmę tuščius akcijos maišelius, pripildė juos maisto produktų ir grąžino atgal.
Pati pirmoji „Carito“ akcija „Gerumas mus vienija“ gyvuoja ir šiandien, kuomet žmogus paaukoja auką ir kaip padėkos ženklą gauna žvakelę, kurią savomis rankomis pagamino „Carito“ savanoriai.
Daug kur rengiamos vakarienės nepasiturintiems žmonėms, kai kur parapijose yra „Pasninko vaisių“ pintinėlės.
Atskirose parapijose yra daug kilnių ir prasmingų iniciatyvų.
Ką ir kam dovanojate Jūs? Kokia Jums yra geriausia Kalėdų dovana? Gal esate sulaukęs kokios ypatingos dovanos, kurią prisimenate, saugote iki šiol?
Dovanoju ir kaip konkrečios šeimos narys, kažkam kaip draugas, parapijos žmonėms kaip klebonas. Šių metų dovanų leitmotyvas – bilietas į teatrą.
Kažkaip nepamenu išskirtinės dovanos, bet vis labiau džiaugiuosi, kai po tarnystės, šventinių pietų galiu klausytis ramios mėgiamos muzikos, uždegti žvakes ir svajoti, stebint kaip temsta, o jei dar sninga – nieko daugiau nereikia.
Ką daryti, jei esi vienišas, gal net benamis, gyveni skurdžiai. Ir Tave erzina ir kalėdinis šurmulys, ir raginimas aukoti. Kaip susikurti šventę tokiam žmogui?
Na, tiek Bažnyčia, tiek ir valstybė per savivaldybes tikrai pasirūpina vienišais žmonėmis, kad jie nesijaustų labai vieniši. Ir maisto, ir kokią dovanėlę parūpina. Vienišumas kartais yra žmogaus pasirinkimas, kviečia jį giminaičiai, nenori eiti, bažnyčios durys atviros, nenori ateiti ir melstis su bendruomene, kviečia parapijų „Carito“ valgyklėlė – irgi nenori eiti. Kartais dėl įvairių priežasčių žmogus pats save atitveria nuo kitų. Gal kitų vienatvė yra mūsų problema, nes žmogus, kuris ne vienus metus gyvena vienas – jis išmoksta būti, susikuria tam tikrą buvimo būdą, kartais tokį komfortabilų, kad šeimų žmonėms to net neįmanoma padaryti.
Tačiau jei erzina kitų džiaugsmas, vadinasi, aš pavydžiu, jei nervina raginimas aukoti – kažkas negerai su žmogumi, nes aukojimas yra meilės gestas, jei meilė erzina… tai besierzinančiojo meilė serga.
Kuo per Kalėdas žmogui pasotinti sielą?
Siela gali būti pasotinta tik Dievu, todėl jis per Šventas Kalėdas ir pabučiavo Žemę per Jėzų Kristų.
