Tvankų ir karštą 352 metų rugpjūčio 5 d. rytą, romiečiai skubėjo savo akimis išvysti nematytą reginį, – ant vienos iš Amžinojo miesto kalvų (Eskvilino), spindėjo sniego kauburiai. Netrukus popiežių Liberijų aplankė kilminga pora, kuri neturėdama vaikų nusprendė savo turtus paaukoti bažnyčios Marijos garbei statybai, – sniegas jiems buvo ženklas duotas Dievo Motinos, kad Ji priima jų auką ir kartu nuoroda kur naujoji bažnyčia turinti stovėti. Popiežius Liberijus nesipriešino Dievo Motinos norui ir netrukus ant Eskvilino kalvos iškilo pirmoji bažnyčia Vakaruose skirta Mergelei Marijai.
Taip apie šios bazilikos atsiradimą pasakoja XIII amžiaus legenda, istorikai sutaria, kad ji buvo pastatyta šimtmečiu vėliau, valdant popiežiui Celestinui I, o konsekruota popiežiaus Siksto III, 434 m. rugpjūčio 5 d. Šiądien ir yra minima Bazilikos pašventinimo liturginė šventė, o prisimenant sniego stebuklą, yra beriami baltų rožių žiedlapiai.
Ši bazilika vadinama Švč. Marijos Didžiosios (Santa Maria Maggiore) titulu, tačiau turi ir kitus vardus: Marijos Snieginės (stebuklo atminimui), Liberijaus (legendinio statytojo), Prakartėlės (nes čia saugomos Betliejaus ėdžių relikvija). Ji yra viena iš keturių pagrindinių Romos popiežiškųjų bazilikų ir viena iš septynių piligrimams būtinų aplankyti šventovių. Ši bazilika yra ženklas Dievo Gimdytojos kulto, kuris neįtikėtinu greičiu plito po Efezo Susirinkimo (431 m.), kuriame buvo leista Mariją šlovinti kaip Dievo Motiną.
Ši bazilika yra seniausia ir didingiausia Dievo Gimdytojos garbei skirtoji šventovė Vakarų Krikščionybės pasaulyje, liudijanti Dievo Tautos nesibaigiančią meilę ir prisirišimą prie Mergelės Marijos.
Ši bazilika yra seniausia ir didingiausia Dievo Gimdytojos garbei skirtoji šventovė Vakarų Krikščionybės pasaulyje, liudijanti Dievo Tautos nesibaigiančią meilę ir prisirišimą prie Mergelės Marijos. Čia saugomas ir gerbiamas legendomis apipintas Salus populi romani (romiečių sveikata arba gerovė) Dievo Motinos su kūdikiu atvaizdas, kurį visada aplanko popiežius Pranciškus, kuomet vyksta į apaštalines keliones.
Žinoma šis straipsnis turi tikslą paskatinti jus aplankyti šią neįtikėtiną meno ir tikėjimo šedevrą, tačiau ne vien tai. Nesenu laiku mus pasiekė žinia, jog patenkintas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventovės prašymas, susieti šias dvi Marijines bazilikas dvasinės giminystės saitais, būtent Šiluvos Bazilika tampa dvasine dukterimi Santa Maria Maggiore bazilikos. Ši ypatinga privilegija teikiama toms šventovėms, kuriose yra gyvas pamaldumas Dievo Motinai ir kurios pasižymi dvasine šlove ir garsu.
Ši dvasinė giminystė pasireiškia atlaidų privilegija, – nuo šiol aplankiusiems Šiluvos Baziliką yra suteikiama galimybė pelnyti Santa Maria Maggiori bazilikai skirtuosius atlaidus. Atlaidų skyrimo dekretas nurodo šias datas, kuomet teikiami visuotiniai atlaidai:
Švč. Mergelės Marijos Didžiosios pašventinimo metinių liturginis minėjimas, – rugpjūčio 5 d.
Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos titulo šventė – rugsėjo 8 d.
Mergelės Marijos liturginėse iškilmės – sausio 1 d; kovo 25 d; rugpjūčio 15 d; gruodžio 8 d.
Vienąkart per metus kiekvieno tikinčiojo laisvai pasirinktą dieną.
Bet kuriuo metu į šventovę atvykusioms piligrimų grupėms.
Visuotiniams atlaidams pelnyti sąlygos yra įprastos: atlikti išpažintį (būti atlikus bent prieš kelias savaites), sudalyvauti Šventosiose Mišiose ir priimti Komuniją, pasimelsti Šventojo Tėvo intencija, sukalbant Tėve Mūsų ir Tikėjimo išpažinimą.
Dabar reikėtų priminti Katalikų Bažnyčios mokymą apie atlaidus. Šis žodis mums dažniausia siejasi su parapijos švente. Ypač dabar, vasaros metu. Tačiau atlaidai yra daug daugiau ir daug svarbiau nei vien graži bažnytinė šventė.
Katalikų Bažnyčios katekizmas moko: „Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis tarpininkaujant Bažnyčiai“ (KBK 1471). Ką šis teismo nurodymais kvepiantis sakinys nori pasakyti?
Atlikta nuodėmė irgi turi ją lydinčias pasekmes, – sukelia netvarką mano sieloje o per tai ir pasaulyje: žaloja mano ryšį su Dievu, artimu ir pačiu savimi.
Visi sutinkame, kad kiekvienas veiksmas, ar geras ar blogas, sukelia pasekmes. Atlikta nuodėmė irgi turi ją lydinčias pasekmes, – sukelia netvarką mano sieloje o per tai ir pasaulyje: žaloja mano ryšį su Dievu, artimu ir pačiu savimi. Idant nuodėmė būtų pilnai įveikta, neužtenka vien tik jos atleidimo, kurį gauname atlikę išpažintį, – reikia ir išgydymo tų žaizdų, kurias nuodėmė padarė. Tai kaip gyvybę gelbstinčios operacijos atlikimas, kurią chirurgas padaro be paciento bendradarbiavimo ir reabilitacija po operacijos, kur jau reikia ir ligonio ir gydytojo veikimo kartu. Išpažintis yra kaip mirtinos kulkos išėmimas, o atlaidai, – kaip kulkos paliktos žaizdos užgydymas.
Katekizmo minima „laikinoji bausmė“ ir yra šie nuodėmės padariniai, kurių varginimą patiriame, ir kurių išgydymą nupelno atlaidai. Šį išgydymą galime patirti čia žemėje, arba po mirties būti nuvalyti Dievo meilės ugnies liepsna (Skaistykla).
Kadangi kaip ir ligonio sveikime dalyvauja daugelis, – ligoninės personalas, artimieji, taip ir gydant nuodėmės padarinius nesame palikti vieni. Bažnyčia kaip mylinti Motina ateina į pagalbą savo vaikams. Ji turi vaistinėlę – thesaurusEcclesiae (Bažnyčios Lobynas), kur laikomi geriausi vaistai: Viešpaties Jėzaus, Mergelės Marijos ir visų šventųjų nuopelnai (geri darbai, maldos), kurių dėka mes esame išgydomi.
Kartu esame kviečiami dėti pastangas patys, nes juk nei gydytojas, nei namiškiai nepasveiks už patį ligonį. Idant pelnytume atlaidus, – turime išpildyti atitinkamas sąlygas.
Taigi, atlaidai – tai išgydymo ir išlaisvinimo šventė, iškeltos vaišės grįžusiam Sūnui Palaidūnui. Nebijokime pasinaudoti šia teikiama dovana.
Marijos Didžioji Bazilika iškilusi kaip Dievo Tautos meilės Mergelei Marijai paminklas, mena didingus krikščionijos įvykius, prie kurių galime nuo šiol prisiliesti ir mes, aplankydami Šiluvos šventovę.
Tepadrąsina mus šie šventojo Kirilo Aleksandriečio žodžiai pasakyti Efezo Susirinkime (431 m.) skelbiantys Marijos šlovę: „Būk pasveikinta, savo šventose mergelės įsčiose pradėjusioji neišmatuojamą ir nesuvokiamą; tavo dėka yra šlovinama ir garbinama šventoji Trejybė; tavo dėka brangusis kryžius visame pasaulyje vadinamas šventu ir garbingu; tavo dėka džiaugiasi angelai ir arkangelai; tavo dėka išvaikomos piktosios dvasios; tavo dėka iš dangaus krito gundytojas velnias; tavo dėka buvo paimtas į dangų nupuolęs kūrinys; tavo dėka visa kūrinija, apimta beprotiškos stabmeldystės, pasiekė tiesos pažinimą; tavo dėka tikintieji gavo krikštą; tavo dėka išsiliejo džiaugsmo aliejus; tavo dėka visame pasaulyje buvo įkurtos Bažnyčios; tavo dėka ima atgailauti pagonys.“
