Visi žinote tą gerą arabų pasaką? Valdovas Harunas al Rašidas, norėdamas iš pirmų lūpų sužinoti apie tikrąsias savo pavaldinių reikmes, persirengdavo eiliniu žmogeliu ir klaidžiodavo po Bagdadą.
Kartą jis nugirdo vieną vargšą skundžiantis, kaip jį engia sukčiai valdininkai ir teisdariai: – O, jei būčiau kalifas, padaryčiau čia tvarką!
Kalifas al Rašidas dėl bajerio nutarė pamėginti – o kaipgi būtų, jeigu? Pavaišino vargšą gėrimu su migdomaisiais, ir rytą tas atsibudo valdovo rūmuose, kur visi vadino jį kalifu ir vykdė kiekvieną jo norą. Pradžioje nebuvo jam lengva permainos tikrumu patikėti, bet apie vidudienį patikėjo ir ėmė davinėti visai protingus įsakus (gyvenimą tai jisai pažino „iš apačių”, ne iš vaizdų per rūmų langą). Viso kalifato bėdų, aišku, neišsprendė, bet savo gyvenamajame kvartale iš tiesų padarė, kas reikia: nubaudė korupcionierius ir apgynė skriaudžiamuosius.
Paskui, tiesa, buvo vargšui skaudžių reikalų, kai kitą rytą atsibudo jis savo lūšnoje ir niekas nenorėjo pripažinti jo kalifu. Tačiau baigėsi gerai – tikrasis valdovas savo antrininko įsakus patvirtino ir vaikiną apdovanojo.
Taigi va taip kartais pasvajoju – o ką daryčiau, jei vieną rytą atsibusčiau – tarkim, URM ministru?
Manau, pirmu žygiu paskambinčiau į Minską: „Sveiki, Aleksandrai Grigorjyčiau, žinot, kažkaip reiktų mums dėl tų fūrų ir balionų susitarti. Susitikim kaip kaimynai Belovežo ar Šalčininkų girioje, įkalkim samanės (blaivybės įžadus esu padaręs, bet dėl tėvynės labo gal gimtoji Bažnyčia mane nuo jų atleistų) ir užbaikim tuos apsistumdymus. Mes gaudysim kontrabandininkus ir jų „stogus” savo pusėje, jūsų tarnybos tegu užkardo tą biznį anapus tvoros.
Atidarom pasienio punktus, tegul juda žmonės ir prekės kaip jiems reikia. Leidžiam jūsų kalio trašų tranzitą per Klaipėdą, bus naudinga ir jums, ir mums (gal biudžete atsiras pajamų ne tik gynybai (?), bet ir mokytojų, policijos, slaugučių algoms)”
Atkuriame normalų ambasadų darbą, baigiam (valstybės lygiu) keiksnojimus „režimais” ir „diktatūromis”. Ar, galvojate, kam nors abiejose sienos pusėse nuo to taptų blogiau? Tikėtina, bendraudami amerikiečių pavyzdžiu, dar kokį Beliackio paleidimą išsiderėtume.
Antras sprendimas būtų mandagiai nukabinti taivaniečių atstovybės iškabą (pasiūlyti Taivanui saugoti ją istorijos muziejuje, kaip įdomų bravūriškos politikos, žalingos pačiai ją vykdžiusiai šaliai, epizodą). Užkabinti Taipėjaus atstovybės lentelę, kaip visame pasaulyje, ir atkurti pilnaverčius diplomatinius santykius su žemynine Kinija.
Manau, Lietuvos verslas už tai tik padėkotų. O azijiečiai žmonės pragmatiški, tikiuosi, už praeitų valdžių viražus nekerštautų, ir bendrautume Tolimaisiais Rytais be politinių kompleksų, kaip visa ES dabar bendrauja.
Trečias darbas, kurį tektų iki URM kalifo dienos galo padaryti – vėlgi reiktų atkurti įprastinius diplomatinius santykius su rusais. Asmeniškai man tai būtų didžiausias iššūkis, nes jokių simpatijų nejaučiu Rusijos imperializmui. Bet, kai esi kalifas, o ne privatus asmuo, ir nuo tavęs priklauso daugelio likimai, turi daryti ir nelengvus sprendimus. Kalbėtis ir palaikyti diplomatinius santykius nereiškia „bučiuoti užpakalį” galingiesiems, kaip mėgsta sakyti Donaldas Trumpas.
Gali reikšti ir „didelį susirūpinimą” (ES pavyzdžiu), ir tarpininkauti dėl Ukrainos karo užbaigimo / netęsimo (kaip JAV). Bet tai vis su sąlyga, kad yra tie ryšiai ir kanalai, kuriais bendraujama. Kad, nepaisant nuoskaudų, įtampų ir skirtybių, paliekamas dialogo kelias. Jo atsisakius, belieka tiktai konfrontacija, kurią kažkodėl kaip gėrį siūlė didinti vienas eksministras. O konfrontacija anksčiau ar vėliau atveda į karą. Vargu, ar bent kiek Lietuvą ir Europą branginantis žmogus gali tokio finalo linkėti.
Santykių sužmoginimui rusams pasiūlyčiau abipusį simbolinį, bet, numanau jiems ir mums svarbų, gestą. Mes liautumės iškasinėti (ar tai svarstyti) miestuose ir miesteliuose palaidotų žuvusių jų karių kapus. Žinoma, kad jų laidojimas centrinėse aikštėse buvo sovietų ideologinis gestas. Tačiau mirusiųjų palaikai ir pagarba jų kapavietėms yra toji civilizacinė riba, kuri neturi būti peržengiama. Taip, kaip tvarkome, gerbiame Lietuvoje palaidotų vokiečių, prancūzų karių kapus, turėtų būti paliekami ramybėje ir Stalino čia atvarytų rusų kapai.
Jei bijoma jų neigiamo „ideologinio poveikio”, istorijos mokytojai nesunkiai galėtų vaikams paaiškinti, kas vyko per II pasaulinį karą, kaip tos kapavietės čia atsirado ir kaip Lietuva ėjo iš vienų budelių į kitų budelių rankas, o aukomis, kaip visuose karuose, tapome ir mes, ir tų tironų mobilizuoti kareivėliai. Būtų gera istorijos ir humanizmo pamoka. Rausydami kapus, griaudami antkapinius paminklus, nenoromis taptume panašus į tas tolimų laikų gentis, kurios žuvusius priešus dar ir suvalgydavo …
Mainais paprašyčiau anos pusės išsaugoti, nenugriauti lietuvių ekspedicijų nuo 1988 m. per visą Sibirą pastatytų paminklų, atminties ženklų amžinajame įšale ir stepėse likusiems mūsų tremtiniams, lagerių kaliniams. Palikti netgi sovietmečiu Karaliaučiaus srityje veikusį Donelaičio Tolminkiemio muziejų (kuriam konfrontacinė laikysena jau kelia grėsmę). Palikti Vydūno atminimo ženklus Tilžėje.
Neabejoju, kad renkantis kalbėjimosi kelią, o ne „priešo / nežmogaus” vaizdinį, galima laimėti daugiau, negu arogantiškų ultimatumų riksmu.
