Kun. Mariaus Talučio pamokslas, pasakytas 2026 m. Kovo 11-ąją Alytaus Šv. Liudviko parapijos bažnyčioje meldžiantis už Lietuvos Laisvės kovotojus, monsinjorą Alfonsą Svarinską, partizanus, mirusius Nepriklausomybės akto signatarus ir mirusius parapijiečius.
Nuoširdžiausiai sveikiname visus svečius, atvykusius paminėti Kovo 11-tosios iškilmę. Šiandien prisimename kovojusius už Lietuvos Laisvę. Prisimename monsinjorą Alfonsą Svarinską, kuris dabar iš Dangaus žvelgia į mus ir kartu su mumis meldžiasi. Susirinkome padėkoti Dievui už jo gyvenimą, jo tarnystę, jo meilę Tiesai. Juk liturgijoje susitinkame ne tik su gyvaisiais. Čia kaip Dangaus karalystėje – mūsų susirinkimas apima tiek žemiškąją, tiek dangiškąją Bažnyčią. Mes tikime, kad monsinjoras yra pas Viešpatį ir yra galingas užtarėjas, meldėjas už Tėvynę Lietuvą.
Šiandienos Dievo Žodyje, skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos, girdime, kaip pranašas Mozė, vedantis tautą į pažadėtąją žemę, sako izraelitams testamentinius žodžius. Ir mūsų monsinjoras Alfonsas Svarinskas yra pranašas. Jis – mūsų tautos vedlys, vedęs ją per nelaisvės metus. 22-ejus metus sėdėjęs kalėjimuose, lageriuose, sumuštas, pažemintas, apšmeižtas.
Įvairiausias kančios formas jam teko patirti. Buvo nepatogus okupuotoje Lietuvoje. Bet ir laisvoje Lietuvoje ne visą laiką buvo priimamas, jo žodis ne visą laiką buvo transliuojamas. Kai kam atrodė, kad ką jis sako yra per stipru – per daug nuoga tiesa. Bet tai yra pranašo ženklas. Pranašo ženklas yra ir liūdesys bei sielvartas dėl tautos, kuriuos monsinjoras Svarinskas nešiojosi savo širdy. Apie Lietuvą ne tik ugningai kalbėdavo, bet ir graudindavosi dėl jos, nes ji jam buvo šventa, brangi ir labai tikra.
Pranašo ženklas yra ir liūdesys bei sielvartas dėl tautos, kuriuos monsinjoras Svarinskas nešiojosi savo širdy.
Šiandien Mozė kalba apie du dalykus. Pirmiausia, jis kalba apie žemę. Sako: žemė, į kurią einate, yra jums atiduota ir jūs ją užvaldykite. Taigi, žemę, kuri jums duota, jūs valdykite, – būtent tokia yra viena nepopuliariausių Svarinsko nuostatų, dėl kurios kovodamas jis buvo atmestas. Jis aiškiai sakė: Lietuvos žemės užsieniečiai pirkti negali; ji turi būti lietuvių nuosavybė ir negali būti pardavinėjama užsieniečiams; ji turi būti sujungta su lietuvių širdimis, su lietuvio rankomis, su lietuvio prakaitu. Už tai monsinjoras buvo nurašytas ir nustumtas: seneli, tu ne šiuolaikiškai galvoji; tu esi atsilikęs.
Bet jo žodžiai yra išmintingi, šventi žodžiai. Tai – pranašiška išmintis. Iš tikrųjų, Lietuvos žemė yra mūsų potencialas. Ji gali maitinti tautą, pasotinti ją duona ir duoti pilnatvę, nes ji mums yra šventa. Ir Mozė šiandien mums sako: užvaldykite žemę, būkite jos savininkai, būkite jos valdovai, gaspadoriai.
Kitas dalykas – Mozė kalba apie tautos išmintį – Dievo Žodžio išmintį. Kur yra ta išmintis ir tas išprusimas? Laikydamiesi Dievo įsakymų būsite išmintingi tautų akyse.
Brangieji, mums būtina prisiminti, kad mūsų tautos turtas ir ypatinga dovana yra mūsų lietuvių kalba. Ji yra seniausia pasaulyje gyva kalba. Be to, turime tokį turtingą palikimą – giluminę mitologiją, išmintį, sudėtą mūsų dainose, sakmėse, patarlėse, pasakose. Visas šis turtas yra didžiulis išminties potencialas, kurį turime labai branginti ir į jį atsigręžti.
Mūsų senoliai, ypatingai čia, Dzūkijoje, galėjo iš atminties išdainuoti iki trijų šimtų dainų, kurias išmoko ne iš ko kito, o iš savo Motulės. „Mano Motulė dainuodavo, o aš klausydavau, – sako, – taip ir išmokau“. Tas dainas prisimindamas žmogus apdainuoja viską. Grūšialą, augančią kieme. Darbą, kurį atlieka. Saulelą. Mėnulį. Medį. Akmenį. Žemę. Mišką. Šį visą tokį gražų pasaulį. Mūsų folkloras yra šaltinis, kuriame yra mūsų senolių, mūsų tautos išmintis.
Taigi, broliai ir seserys, tokia gražia proga norisi, kad savo širdyse atgaivintume susidomėjimą mūsų šaknimis – mūsų didvyriais, Laisvės kovomis ir ta gilumine lietuviška dvasia. Taigi, žemė ir protėvių išmintis. Šitą teigdami ir toliau eidami Laisvės keliu, mes galime išlikti tauta. Ir išlikti. Amen.
Po šv. Mišių buvo pristatyta knyga, skirta monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms – „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“, III dalis. Kalbą šia proga sakė poetė, dr. Erika Drungytė, knygos ištrauką skaitė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, aktorius Albinas Kėleris, kultūros darbuotoja Albina Saladūnaitė. Mišių ir renginio metu giedojo Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės ansamblis.
