Su Lietuvos policijos kapelionu, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigu Algirdu Toliatu kalbėjomės Kretingoje, kur jis kartu su Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Audriumi Globiu pristatė liepos 2 dieną įkurtą pirmąją krikščionišką profsąjungą. A. Toliatas tapo jos dvasiniu palydėtoju.
Kunigo pasiteiravome nuomonės apie šios profsąjungos atsiradimą, galimybių pasą ir, be kita ko, paklausėme, kas galėtų padėti skirtingų nuomonių žmones vėl sujungti bendrystei. Žinomas kunigas A. Toliatas mano, kad turėtume įdėti daugiau širdies kalbantis ir klausantis vieni kitų.
Atrodo, jog šiuo metu yra dvi Lietuvos: viena Lietuva aktyviai dalyvauja mitinguose, o kita iš jos juokiasi, sako – prasčiokai susirinko. Viena Lietuva džiaugiasi galimybių pasu, noriai juo naudojasi, kita mano, jog jis yra akivaizdi žmonių diskriminacija, ir t. t. Kas, Jūsų akimis, galėtų šias dvi Lietuvas apjungti, paskatintų išgirsti kito nuomonę, priimti kitaip manantį?
– Kaip krikščionis aš tikiu, kad Kristus galėtų jas sujungti, bent jau tikinčius žmones. Jeigu mes kalbame apie tikinčiuosius, Kristus yra tas fundamentas, kuris galėtų tai padaryti. Aišku, ne visi tiki Kristų. Tie, kurie nėra tikintys, bet yra geros valios žmonės, ieško ir nori susikalbėti, jie susikalbės. Aš manau, kad toks giluminis noras susikalbėti galėtų būti pagrindu, kuris padėtų ne tik išgirsti, ką tu nori pasakyti, bet ką ir kitas, kitaip mąstantis žmogus mano, kuo jis gyvena. Kad susikalbėtumėme, turime girdėti vieni kitus.
Pastebime, kad net ir Katalikų Bažnyčioje yra daug skirtingų nuomonių ir priešpriešų. Kaip taip atsitiko?
-Bendra įtampa yra išaugusi, paaštrėjusi. Dažnai mes nelabai mokame diskutuoti, tuomet išeina ne diskusija, o kaltinimas vieni kitiems. Tai, kad yra skirtingos nuomonės, nėra labai blogai. Taip, manau, mes praturtiname vieni kitus savo skirtingu žvilgsniu, bet tik svarbiausia, kad sugebėtumėme nežeminti vieni kitų, kad ir kokią nuomonę turėtume, vienokią ar kitokią.
Nuo rugsėjo 13 dienos daugelyje šalies vietų pradėtas reikalauti galimybių pasas. Ar pritariate tiems, kurie sako, kad jis diskriminuoja tam tikrą grupę žmonių, dėl sveikatos negalinčių ar dėl savo pažiūrų, įsitikinimų nenorinčių skiepytis?
-Tai iš tikrųjų yra labai sudėtingas klausimas. Pirmiausia, pats popiežius Pranciškus kviečia skiepytis. Tokia yra Bažnyčios oficiali pozicija šioje situacijoje. Mes nesame tikri kaip elgtis, nes tai vis dar yra eksperimentinis kelias, dar nepraėjo pakankamai daug laiko ir neatlikta, kaip įprastai būna, daugybės tyrimų, kad galėtumėme tiksliai atsakyti į visus klausimus. Kadangi pandeminė situacija yra iš tiesų rimta, todėl dileminėje situacijoje yra kvietimas vis dėl to saugoti ir save, ir kitus, skiepytis. Tokia oficiali Bažnyčios pozicija.
reikia kalbėti, komunikuoti, ieškoti sprendimų ir įdėti dar daugiau širdies.
Vis dėl to atsiranda žmonių, kurie, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nesiskiepija, tiesiog dėl baimės ar giluminių savo įsitikinimų. Kiti serga sunkiomis ligomis. Kartais yra labai sunku ir atrasti tikrąsias priežastis. Manau, kad tokiu atveju neteisinga būtų šiuos žmones nustumti į pakraščius, atriboti visiškai, ir, bijau, kad tai nebūtų problemos sprendimas. Be abejo, ją reikia spręsti, reikia kalbėtis, reikia apsiginkluoti kantrybe ir ieškoti būdų tą padaryti. Mano nuomone, blogiausia, kas galėtų nutikti, tai tik dar labiau padidėti susiskaldymas tarp Lietuvos žmonių. Todėl reikia kalbėti, komunikuoti, ieškoti sprendimų ir įdėti dar daugiau širdies į šį procesą.
Kaip esate minėjęs, Šventoji Dvasia paskatino jus prisidėti prie Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos įkūrimo, vystyti šią naują idėją. Kodėl būtent dabar atsirado ši profsąjunga?
-Krikščionys visais laikais buvo persekiojami vienaip ar kitaip, bet turime daryti viską, kad apgintumėme žmones, patiriančius šią neteisybę. Kol pats nesusiduri asmeniškai, nepatiri savo kailiu, kaip viskas yra subtilu ir jautru, tai ir problemos aktualumo nepajauti. O kada pats pajauti, kaip viskas yra trapu, pavyzdžiui, kai matome dabar tiek Lietuvoje, tiek Europoje ir kitose šalyse vykstančius procesus, tuomet tai skatina veikti, imtis iniciatyvos.
Ar manote, kad ateityje tik daugės diskriminacijos dėl religinių pažiūrų?
-Aš bijau, kad gali jos daugėti, net tokiose demokratiškose šalyse, kaip Europos Sąjungos valstybės, yra pastebimos šios tendencijos, ir todėl manau, kad krikščionių profsąjunga yra galimybė užbėgti įvykiams už akių, kalbėtis, kad išvengtume diskriminacijos atvejų. Tikiu, kad tokie dalykai gimsta iš Šventosios Dvasios, o ne tik iš žmogaus.
Esate žinomas, garsus, tačiau pavasarį nepabijojote viešai išreikšti savo nuomonės prieš Stambulo konvenciją. Ar reikėjo daug ryžto ir nusiteikimo išreikšti nuomonę, kuri nebuvo visų šiltai priimta?
-Mano pozicija nebuvo griežtai išsakyta. Tiesiog tai buvo kvietimas pamąstyti, nes šioje konvencijoje yra kalbama apie labai rimtus klausimus.
Kai pavasarį viešai išreiškiau savo nuomonę, tikrai negalvojau, kad bus toks sujudimas, nesitikėjau tokios dėmesio bangos. Mane patį šie įvykiai privertė dar kartą naujai į viską pažvelgti, pamatyti situaciją naujomis akimis, dar labiau į ją įsigilinti ir, tiesą pasakius, įsitikinti, kaip yra svarbu diskutuoti, nes kalbama apie esmines, kertines krikščionims vertybes.
Man atrodo, ypač svarbu paminėti, kad yra manančių, jog krikščionys nori primesti savo vertybes likusiai visuomenės daliai, nors iš tiesų jie tik nori apsaugoti savo bendruomenes, turėti galimybę jas apginti. Problemos esmė glūdi, kad tam tikri įstatymai tikintiems ribotų religijos ir sąžinės laisvę, iškiltų rizika atsidurti už įstatymo ribų.
Be abejo, turime surasti būdą, kaip padėti homoseksualiems žmonėms teisiškai išspręsti jų gyvenimo klausimus ir aktualias problemas. Tačiau šis būdas turėtų neišstumti krikščionių bendruomenės už įstatymo ribų.
Pavasarį vyko didelė diskusija, kuri iškėlė šį klausimą, ir, manau, yra gerai kalbėtis, bet, kaip ir anksčiau minėjau, svarbu, kad ši diskusija galų gale vestų ne į susiskaldymą, o į susikalbėjimą. Toks būtų mano didžiausias troškimas.
Kas turėtų padėti susikalbėti?
-Kaip ir minėjau, tikintiesiems – Kristus, o netikintiems – gera valia, tiesiog sveikas protas.
Ko palinkėtumėte pasimetusiam žmogui, kuris nežino į kurią nuomonių pusę mestis, kuo tikėti?
-Palinkėčiau sąmoningumo, pasigilinti į vienus ir kitus argumentus, kodėl kita pusė užima vienokią ar kitokią poziciją. Reikia išgirsti ir vieną, ir kitą pusę. Tiesiog palinkėčiau skirti tam laiko, nes blogiausia yra domėtis paviršutiniškai. Jeigu skirsime laiko probleminiams klausimams, galbūt ne iš karto, bet tikrai ateis vienoks ar kitoks suvokimas.
To norėčiau palinkėti, kaip ir širdies geranoriškumo, nes esu įsitikinęs, kad visi iššūkiai gali padėti dar labiau suformuoti tavo vidų. Juk dažnai mes neturime savo nuomonės, o kylantys aštrūs klausimai priverčia užaugti, subręsti Kristuje. Todėl priimkime iššūkius, kaip didžiulę galimybę subręsti mums, krikščionims, Kristuje.
Dėkoju už pokalbį.
