Leidykla „Naujasis lankas“ 2022 m., išleido knygą „Artumo patirtis“. Ją sudarė kun. Algirdas Paliokas SJ. Tai – penktoji šio kunigo jėzuito knyga. Anksčiau išleistos „Meilei pasibeldus“ (1995, du leidimai), „Gegužinės pamaldos“ (1997), „Žodžiai“ (2004), „Invokacijos“ (2008). Naujoji kunigo knyga yra jo rekolekcijų ir bendravimo laiškais su šešiais jų dalyviais, ieškančiais Dievo, rezultatas, supažindinimas su tikėjimo patirtimis. Perskaitę šią knygą kunigui pateikėme klausimų, kuriais norėjome sužinoti apie jos atsiradimo kelią ir patikslinti pagrindines čia pateikiamas mintis.
Papasakokite apie savo pažintį su naujos Jūsų sudarytos knygos „Artumo patirtis“ herojais. Kaip ji prasidėjo? Kaip dažnai ir kokiu būdu su jais bendraujate?
Viskas prasidėjo nuo jėzuitiškų rekolekcijų padieniui pagal knygą „Eik į savo kambarėlį“. Trys iš jų atliko jas ne pas mane ir trys su manimi. Bendravimas vyksta ir toliau. „Kambarėlio“ dėka įsisavinę mąstomąją maldą su kiekvienais mokslo metais jie kopia dvasingumo laipteliais aukštyn. Vieni iš jų susitinka grupelėje kas savaitę pasidalinti dvasinio gyvenimo eiga, atradimais ir Viešpaties „prisilietimais“, kiti dėl šeimos ar kitų priežasčių negalėdami taip dažnai susitikti, kas mėnesį ateina dvasiniam pokalbiui ir išpažinčiai. Pastebėjau, kad atradusiems gyvąjį Dievą ir praktikuojantiems gyvąjį ryšį kassavaitiniai susitikimai tampa malonia ir džiugia būtinybe. Ne kartą prieš skirstantis pasigirsta: „Kaip gera mums čia būti! O kad gyvenimas nors kiek būtų į tai panašus!“ Tada paaiškinu: „Taboras trunka trumpai, nes tokia žemiško gyvenimo lemtis. Bet nenusiminkite – jūsų Dievo artumo ieškojimas, keisdamas jūsų santykius su Dievu, palaipsniui, kartais labai nežymiai keičia juos ir šeimoje, o tai jau artina prie trokštamos būsenos šioje žemėje“.
Bet Jūs turbūt artimiau bendraujate ir su kitais asmenimis atskirose grupelėse? Kaip tie susitikimai vyksta? Ar jie yra labiau jėzuitų būdas bendrauti su tikinčiaisiais?
Paprastai grupelėje kalba visi. Jeigu matau, kad atsakant į dienos temą įsipina ir koks neaiškumas ar tiesioginis klausimas, tai paaiškinu, atsakau į klausimą. Dvasiniame kelyje visada iškyla neaiškumų, nes to kelio nepažįsti, juo nesi ėjęs. Tai – tarsi pirmasis gimdymas su daugybe problemų. Aišku, bėgant laikui „baltosios dėmės“ tikėjimo žemėlapyje mažėja, vis aiškiau žmogus supranta tų sunkių ir nemalonių dalykų prasmę bei reikšmę, ir darosi vis šviesiau gyventi šiame „ašarų klonyje“, kaip būdavo sakoma anksčiau. Kažkokio specifiškai jėzuitiško bendravimo su žmonėmis nėra. Tačiau atsakinėjant ar aiškinant naudojamasi ne tik teologija, bet ir šv. Ignaco „Dvasinių pratybų“ principais.
Egzorcizmo tema nemažai rašoma spaudoje, rodoma televizijoje, o apie Dievo veikimą mažoka. Jūsų sudaryta knyga „Artumo patirtis“ būtent apie tai. Bet kodėl, Jūsų manymu, ar iš kuklumo, ar dėl piktojo veikimo, vis dėlto dominuoja piktosios, o ne gerosios jėgos?
Blogio įtakoje maudosi visa žmonija. Tai akivaizdu ir regima visose srityse, todėl apie tai rašyti ar perteikti vaizdu labai paprasta. Kodėl to blogio tiek daug? Evangelistas Matas rašo: „Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“ (Mt 4, 8–9). Jėzus neatkirto: „Meluoji, Šėtone!“ Taip, tam tikra prasme pasaulis yra piktojo įtakoje, bet tikrasis pasaulio Valdovas yra Viešpats. Tiktai Jo veikimo tarsi nematyti.
Pavaizduoti blogį visomis meno išraiškos formomis – jokia problema. Tuo daugiausiai užpildyta žiniasklaida. Atrodytų, jog Gėrio tiek mažai, kad jo lyg nėra. Kodėl geri filmai – retenybė tarp tūkstančių kitų filmų? Todėl, kad lengva ir paprasta vaizduoti tai, kas matoma, žinoma, patirta, o neretai ir iškentėta. Mistiką įkūnyti vaizdu reikia režisieriaus mistiko. Lygiai kaip ir gerą knygą apie šventumą gali parašyti šventasis ar šventoji. Pavyzdžiu gali būti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės knyga „Vieno gyvenimo istorija“. Ką tik pasirodžiusi ji iš karto tapo populiari, tarp skaitytojų nemaža dalis buvo jaunuoliai ir vyrai. Prancūzų lakūnai jos atvaizdus karo metu buvo prisiklijavę prie savo lėktuvų. Tai rodo, kiek plačiai ji buvo skaitoma savo gimtojoje šalyje. Pas mus ji buvo naujai išversta ir išleista vos tik atgavus laisvę.
Mūsų pasaulyje regimai dominuoja piktosios jėgos, o neregimai – gerosios. Pasaulio istoriją rašo Dievas. Kaip Jėzus aiškiai nesakė, kad Jis Mesijas ir buvo tarsi pasislėpęs, taip ir Dievo veikimas vyksta slaptai. Jeigu ne ši knyga, niekas nebūtų sužinojęs apie didžius dalykus, kuriuos Viešpats padarė šiems šešiems asmenims. Apie panašius dalykus galėtų paliudyti kiekvienas kunigas. Dievo karalystė tikrai yra čia. Ji nematomai skleidžiasi pagaudama net labai nuo Dievo nutolusius žmones. Ligoninių kapelionai liudija apie atsivertimo stebuklus.
O šeimose vyksta irgi panašūs dalykai, jei bent vienas šeimos narys priima Dievo kvietimą į artimesnį bendravimą ir naudoja priemones, palaikančias, stiprinančias tą Dievo ir žmogaus santykį. Tam patarnauja Šventojo Rašto nagrinėjimo ir kitokios grupelės, dvasinis vadovavimas, rekolekcijos. Ten, kur nėra grupelės, galima panaudoti mąstomai maldai lavinti brošiūrą „Dievo žodis“ arba portalą kasdienapmastau.lt. Kreipiu dėmesį į mąstomąją maldą, nes suaugusio žmogaus malda yra kaip tik tokia, kuri tobulina santykį su Dievu. Kai žmogus bando prakalbinti Dievą, tai dažnai ir atsakymo susilaukia. Tačiau iniciatyva visada Dievo rankose. Daugiau padeda atsivėrimas Dievui per tylą. Tyla ar paprastas buvimas su Dievu dažnai sukelia vienokį ar kitokį Dievo atsiliepimą.
Kai ryšys su gyvuoju Dievu vis auga, stiprėja, tada Dievo įtaka paliečia ir kitus šeimos narius. Šeima – lyg susisiekiančiųjų indų sistema. Jei tu pildai Dievo artumu savąjį indą, tai jis pasiekia ir kitų šeimos narių indus. Aišku, reikia laiko ir kantrybės.
Jūs pats iš pradžių turbūt neturėjote tikslo susirašinėjimą paviešinti? Mintis visa tai sudėti į knygą ir ją išleisti gal atsirado vėliau, kai įvertinote gilų tų laiškų turinį?
Tikrai taip. Knygos istorija prasidėjo nuo Mariaus. Rodos prieš šešerius metus eilinio dvasinio pokalbio metu jis pasakė, kad jam kartkartėmis kalbąs Dievas, kaip kad jam atrodė, bet norįs patvirtinimo ar paneigimo. Tas mintis jis dėl visa ko užrašęs, nes rodėsi esančios svarbios. Apie tokius dalykus klaidžioja kalambūras: „Kai tu Dievui kalbi, tuomet viskas gerai, o jei Dievas tau pradeda kalbėti, kreipkis į psichiatrą“. Jėzuitų atsargumo nuostata neleidžia sudėtingais atvejais iš karto nuspręsti, o reikalauja ištirti. Reikia atsižvelgti į visą žmogaus dvasinio gyvenimo istoriją, tikėjimo ir ypač meilės Dievui ir artimiesiems augimą, maldos praktikas, kitų liudijimus ir, žinoma, į pranešimų teologinę analizę.
Kai žmogus bando prakalbinti Dievą, tai dažnai ir atsakymo susilaukia.
Paprašiau, kad tuos dalykus man persiųstų. Susitikome po mėnesio, ir aš galėjau jį nuraminti ir nudžiuginti, kad jam tikrai kalba Jėzus. Vėliau išsakiau mintį, kad būtų gerai ir kitus žmones apdovanoti šiais dvasiniais turtais. Marius pastebėjo, kad be Jėzaus leidimo nieko negalime daryti. Po kurio laiko Jėzus jam tarė: „Atėjo laikas“. Nuo tada pradėjau galvoti apie knygą. Mariaus dialogų ištrauką padaviau paskaityti vienai sesei vienuolei, o ji iš karto patarė, kad būtų geriau sudėti į knygą ir kitų liudijimus, nes taip būtų parodyta, kad bendravimas su Dievu nėra kažkokia išskirtinė dovana, kad prieinama kiekvienam tikinčiajam. Per savo tarnystę pažinau daugiau Dievo apdovanotų sielų, todėl ir kreipiausi į jas įvardindamas reikalą. Sesuo Brigita padavė savo mąstymų sąsiuvinį, kitos atsiuntė tiesiog į kompiuterį. Kitaip rutuliojosi reikalai su Diana. Nežinojau, nuo ko pradėti. Tai Dievas išsprendė paskatindamas ją savo dienos aktualijas išreikšti laiškais.
Kada Jums rašiusieji sužinojo, kad jų liudijimai bus spausdinami? Ar sužinoję nepakeitė savo rašymo stiliaus, gal buvo atidesni savo reiškiamoms mintims?
Jie žinojo, kad perduoda tekstus knygai, išskyrus Dianą. Su ja buvo nuotykis. Ramiai tvarkiau jos laiškus galvodamas, kad esu ją įspėjęs, o išleidęs knygą gavau priekaištą. Galiausiai sutarėme, kad tokia buvo Dievo valia. Ir iš tiesų ne vienas skaitytojas pasakė, kad labiausiai palietė Dianos nuotykiai. Jeigu ji pati būtų paruošusi spaudai, būtų dingęs tas atvirumas ir nuoširdumas, apie ką galima pasakyti, kad ten kalba širdis. Tas paprastumas, širdingumas, žmogiškojo silpnumo momentai, nuolankumas tiesiog „nuperka“ skaitytoją.
Rašote, kad žmogui kiekvieną dieną reikia gėrio, grožio, džiaugsmo, o tikėjimui reikia tylos, Dievo Žodžio artumo ir iš jo kylančios meilės patirties, kurios žmogus labiausiai ilgisi ir kuriai yra sukurtas. O kaip tą meilę patirti visai, atrodo, skirtingiems charakteriu, socialine padėtimi ir tikėjimo tvirtumu žmonėms? Be to, yra tokių, kurie negali tylėti, jie nuolat kalba, net melsdamiesi mintyse „skrajoja“ visai po kitą pasaulį…
Tikėjimo požiūriu negalima žmones skirstyti į tikinčius ir visai netikinčius. Tikėjimas auga vystosi, bręsta. Beje, tikėjimas turi savybę pereiti į meilę. Tai lengva patikrinti, pavyzdžiui, sekmadienio Mišių reguliaraus lankymo požiūriu. Jeigu Mišios tampa neatsiejama sekmadienio būtinybe, jei Mišių praleidimas būnant užsienyje jaučiasi kaip nuodėmė, vadinasi, ženkli tikėjimo dalis pasikeitė į meilę. Tiek ši pareiga, tiek kitos ilgainiui tampa ne pareigomis, o malonia gyvenimo būtinybe. Tai nebeslegia, o pradžiugina ir praturtina.
Žmonės tikrai yra labai skirtingi, bet dieviškoji tiesa tinka visiems. Juokaujant būtų galima pastebėti, kad, kiek žmonių bažnyčioje, tiek skirtingų tikėjimų. Vienus patraukia vieni teiginiai, kitus – kiti, bet dėl pagrindų visi sutaria.
Daugelis žmonių melsdamiesi lūpų malda skraidžioja po pasaulį, nes lūpų malda yra vaiko lygmens malda. Suaugusiam reikia tokios maldos, kurioje nuo pradžios dalyvautų protas. Juk protas negali tuo pačiu metu intensyviai mąstyti apie du dalykus.
Turbūt dažnai nesame patenkinti savo malda. Vis trukdo išsiblaškymas, pašalinės mintys. Ką patartumėte, kad malda būtų tikra, apimtų besimeldžiančiojo protą, širdį ir būtį, o jis pajustų ramybę, džiaugsmą, vienijimąsi su Dievu?
Savo malda yra nepatenkinti beveik visi. Kad paprasčiau ir greičiau išspręstume šį klausimą, panagrinėkime žemišką meilę. Susipažinus praeina daug laiko besikalbant, net ne viena naktis būna per trumpa. Vėliau pokalbiai pereina daugiau į filosofinį lygmenį, atsiveria vienas kitam dvasingumo horizontai. Dar vėliau bendravimą nuspalvina meilės tema ir atitinkami jausmai. Atsiranda tylos, apgalvojimo tarpai, kurie nežeidžia, o tampa tarsi būtini. Galiausiai pasitaiko toks laikas, kai pakliūnama į tylos laikotarpius, ir ši tyla kalba savo kalba. O svarbiausia, kad tuo metu gera būti kartu.
Suaugusiam reikia tokios maldos, kurioje nuo pradžios dalyvautų protas.
Malda – bendravimo su Dievu priemonė ir išraiška. Vaikystėje išmokstama bendrauti lūpų malda. Vaiką tai visiškai tenkina. Paaugliui to per mažai, nes jam jau reikia asmeniško santykio, kuris įgaunamas per mąstomąją maldą. Jos mokomasi per rekolekcijas padieniui. Savarankiškai mąstomajai maldai padeda kas du mėnesiai leidžiama brošiūra „Žodis tarp mūsų“ arba portalas kasdienapmastau.lt. Mąstymas visada turėtų nuvesti į dialogą su Dievu, kurio pirmieji bandymai būna vien besimeldžiančiojo monologai. Jeigu tobulėjimo eigą suskirstome į tris laikotarpius: apsivalymo, apšvietimo ir susijungimo, tai pirmame etape kartu su pastangomis mąstomojoje maldoje turi eiti ir dvasinis apsivalymas. Reikia siekti gyvenimo be sąmoningų nuodėmių. Tada ir mąstomąją maldą lydės sėkmė.
Kitas etapas – širdies malda. Joje proto veiklą vis dažniau keičia emocinis dieviškųjų tiesų išgyvenimas. Vis daugiau laiko prabėga veikiant vienokiam ar kitokiam aktui. Proto veikla mažėja, o širdies ir valios – didėja. Atsiranda ir tobulėja buvojimas Viešpatyje.
Galiausiai – kontempliatyvioji malda. Čia protas patarnauja tik „užsikabinti“ už kokios nors tiesos, o toliau buvojama su Dievu, skonėjamasi Jo artumu. Tokiam santykiui vadovauja beveik vienas Dievas, žmogus būna pasyvus. Tai – aukščiausio lygmens malda, visiems pasiekiama paprastosios malonės dėka.
Dievo ir žmogaus veikimo procentas kiekviename maldos laipsnyje gana skirtingas. Kad būtų iliustratyviau, šiuos veikimus pavaizduosiu procentais, aišku, gana apytikriai. Jei lūpų maldoje žmogaus veikimui duosime 95%, tai Dievo veikimui lieka 5%. Mąstomojoje maldoje atitinkamai 70% ir 30%, širdies maldoje – 40% ir 60%, kontempliatyviojoje maldoje – 5% ir 95%. Juo Dievo veikimo daugiau, tuo stipriau Jis jaučiamas. Vis didėjanti Dievo patirtis kaip ir žemiškosios meilės patirtis padeda nejausti žemiško gyvenimo sunkumų ir gyvenimą nuspalvina šviesiomis spalvomis. Medikai paaiškintų, kad meilė gamina dopaminą ir kitus laimės hormonus ir todėl žmogui tai be galo svarbu. Į daugelio nusiskundimą, jog mes žinome žemiškos meilės trukmę bei jos trapumą, yra atsakymas, kad Dievo meilė yra tikra ir amžina, kad ji dar nieko nenuvylė. Atsakinėdamas į klausimus jus patikinu, kad Dievo meilė yra kiekvienam prieinama. „Artumo patirtis“ liudija, kad Dievas nėra toli, kad Jis čia pat yra mūsų reikaluose, rūpesčiuose bei bėdose, kad Jis nori gyventi mūsų gyvenimus.
Tarsi girdžiu skaitytojų klausimą: „Nuo ko pradėti?“ Pradėti reikia šiandien sukalbant savo įprastas maldas nepaprastai. Kalbėkite labai lėtai, taip lėtai, kad protas sektų kiekvieno sakinio mintį, net žodį. Greitai galite pajusti nuovargį ir negalią išlaikyti dėmesį. To ir užtenka, nes, psichologų tvirtinimu, visą dėmesį žmogus gali išlaikyti iki 8 minučių. Kai į maldą įsitraukia visas žmogus t. y. protas širdis ir valia, tada malda gali trukti tiek, kiek norėsis. Tačiau tam jau reikia įsisavinti mąstomąją maldą.
Tiesa, rožinio malda yra pusiau mąstomoji malda. Svarbiausia apmąstyti slėpinį, o kad nepasimestume lūpų maldose, patarnauja karoliukai.
Rašote, kad Dievas trokšta padėti, todėl siunčia žmonijai įvairių antgamtinių ženklų, kurie naujai atskleidžia tuos pačius tikėjimo slėpinius ar mūsų laikui veiksmingiausius, mums reikalingiausius maldos ir veikimo būdus. Kokie tie būdai? Ar kiekvienas galime juos pastebėti ir suprasti?
Dangus rūpinasi žmonija. Paminėsiu bent kelis anapusinio pasaulio apreiškimus. Jie neapreiškė naujų tiesų, o pakvietė vidinei veiklai. Švč. Mergelė Marija atnešė Bažnyčiai rožinio maldą. Jėzui nurodant buvo įvestas pamaldumas į Švč. Jėzaus Širdį ir devynių pirmųjų penktadienių praktika. Lurde Marija prašė: „Atgailos, atgailos, atgailos!“ Fatimos pasirodymai atnešė katalikams pamaldumą į Nekalčiausiąją Marijos Širdį ir penkių pirmųjų šeštadienių dovaną. Medžiugorjėje Marija priminė šiems laikams ypatingai svarbius penkis maldos ir veiklos būdus: išpažintis kas mėnesį, kas dieną – viena rožinio dalis, geriausias pasninkas su duona ir vandeniu, kuo dažniau šv. Mišios, Šventojo Rašto ištrauka kasdien.
Tikra tiesa, juos pastebėti gali anaiptol ne kiekvienas. 2020 metais tik 5,2% pakrikštytųjų kas sekmadienį dalyvavo šv. Mišiose, 2021 metais – tik 4,8%. Kaip gali tokius dalykus sužinoti retai ar visai nelankantieji? Tiesa, klausantieji „Marijos radijo“ turi tą galimybę, bet kas žino, ar pataikys išgirsti tokią laidą. Katalikišką laikraštį „XXI amžius“ skaito mažiau nei 2000 tikinčiųjų, žurnalą „Artuma“ – mažiau ne 10000, o sekuliariąją žiniasklaidą seka beveik visi.
Pradėti reikia šiandien sukalbant savo įprastas maldas nepaprastai.
Pastebėta, kad tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų šeimose problemos beveik tokios pačios. Kodėl? Jei ta pačia žiniasklaida maitinasi ir vienos, ir kitos, tai ir pasekmės tos pačios. Žinoma ir laikmečio diktatūra padaro savo įtaką.
Rašote, kad Tikėjimas yra malkos, Viltis – deguonis, o Meilė – liepsna. Taigi be Tikėjimo nebus ir Vilties, ir Meilės?
Iš tikėjimo, kaip iš gyvybės šaltinio, kyla viltis, meilė ir visoks gėris. Bet jis žmonėse labai skirtingo lygio. Pasitaiko žmonių, laikančių save tikinčiais, kurie gyvena ir elgiasi kaip netikintys, ir yra tokių, kurie už Dievą ir Jo reikalus atiduotų gyvybę. Tarp šių kraštutinumų telpa visų žmonių tikėjimai. Jie – skirtingo stiprumo ir skirtingos galios. Tik giliai tikintis žmogus gali priimti visus sunkumus bei kančias ramiu veidu ir nuolankia širdimi. Toks žmogus yra ir viltingas, ir pasiaukojančiai mylintis.
Nemažai moterų skundžiasi, kad joms tenka kasdien daug dirbti darbe ir namuose, o vyrai esą nepadeda. Taip atsiranda pyktis, mintys kerštauti ir namuose jokių darbų nedaryti. O štai Dianai tarsi nušvinta sąmonė ir ji supranta, kad tai yra jos nešamas kryžius, prisimena, kad Išganyme Kristaus laikais moterų vaidmuo buvo svarbus.
Du didieji pašaukimai – kunigystė ir moterystė – be Dievo pagalbos negali išlaikyti laimėje ir tverti iki amžiaus galo. Dalis žmonių, ypač vyrai, sukūrę šeimą, mano, kad viskas pasiekta ir nebereikia stengtis, kad laimė pasiekta, kad nėra reikalo save keisti nugalint ydas ir įdiegiant gerąsias savybes, nereikia Dievo pagalbos, gaunamos per reguliarų bažnyčios lankymą ir gydymo sakramentus, nereikia dvasinės žiniasklaidos ir literatūros. Kai viena pusė atlieka tik dalį savo pareigų, o kitai pusei tenka visos, tai ir geležinė kantrybė nebegali atlaikyti. Japonų šeimos garsėjo prieš kelis dešimtmečius idealiu sugyvenimu. Tai todėl, kad abi pusės idealiai atlikdavo savo pareigas. O ką kalbėti apie tas šeimas, kuriose viena pusė netikinti? Juk meilės amžinumą lemia ne kūniškoji meilės sudedamoji, o dvasinė. Visi sutinka, kad meilė yra didžiulė jėga. O jei meilė sužalojama ar visai sunaikinama, iš kur imtis jėgų gražiam ir darniam sugyvenimui?
Sukrikščionintas Dianos požiūris ir elgesys yra ne tik kaip pavyzdys, bet kaip stebuklas – netikėtos pasekmės. Dievas padaro neįmanomus dalykus, jei moteris pradeda sekti Jėzų savo kryžiaus kelyje.
Iš šios knygos liudijimų matome, kad Dievas kalba ir per draugus ar visai atsitiktinius žmones, kalba mums įvairiais ženklais, o mes Jo nematome. Bet kaip atpažinti tą Dievo kalbėjimą?
Dievas kalba žmogui per visą kūriniją, per santykius, ženklus, įvykius vidiniu balsu… Jis daug labiau trokšta užmegzti su žmogumi bendravimą nei pats žmogus. Gal pagrindinės santykio nebuvimo priežastys būtų nuodėmės ir netikėjimas Jo meile, Jo troškimu bendrauti ir, žinoma, artimo meilės trūkumas, nes „Ką padarėte vienam iš mano mažesniųjų brolių, man padarėte“. Koks teisingas posakis: „Jei Dievas aukščiausioje vietoje, tai ir visa kita savo vietose“. Praktiškai tai gali atsitikti tyloje, kai žmogų apima ramybė. Tačiau Dievui prabilti tinka kiekviena vieta ir bet kuris laikas. Jei šeimoje vaikas stengiasi ir vykdo pareigas, tam deda rimtas pastangas ilgesnį laiką, tėvai tikrai neišlaikys ir duos, ko vaikas trokšta pirma laiko. Taip pat ir Dievas.
Vėl grįžtu prie tikėjimo. Reikalinga patikėti Dievo meile, atleidžiančia viską, pamirštančia viską, kas skiria, ir laukiančia meilės Jam, iš kurio visa esame gavę… Visų skiriančių priežasčių išvardinti neįmanoma. Čia žmogus be dvasios vadovo neišsivers. Tačiau nieko nepadės toks kreipimasis į dvasios vadovą: „Aš vakar nusprendžiau siekti tobulumo. Šiandien aš jus suradau ir prašau vadovauti man šioje sudėtingoje, kaip kad tvirtinama, kelionėje“. Atrodo, kad atėjo žmogus į universitetą nebaigęs vidurinės. O kur bandymai, kur maldos ir atgailos, kur tie dalykai, kurie nedavė rezultatų? Kas tau nesisekė, kame neištvėrei, su kuo nesėkmingai kovoji? Kaip reikalai su neatleidimu, priklausomybėmis ir panašiais dalykais? Tiktai veržiantis pirmyn ir susidūrus su neįveikiamais sunkumais jau reikia ieškoti vadovo, tikint, kad Dievas visada atsako į tokius svarbius ketinimus. Mūsų laikais technologijos padeda įveikti atstumus.
Kaip atpažinti Dievo prisilietimą? Sakau prisilietimą, nes Dievas kalba ne vien žodžiu, bet ir kitaip. Galbūt rizikinga tvirtinti, bet man atrodo, jog kiekvienas tikintysis yra patyręs bent minimalų Dievo prisilietimą. Atkreipkite dėmesį į emocijas. Kartais Dievo Žodis suskamba stipriau nei įprasta, pajaučiama pakili nuotaika ir atminty tai pasilieka… Kartais giesmė suveikia užburiančiai… Kito žmogaus šypsena, žodis, pagalba išsklaido niūrumo debesis… Tereikia džiaugsmingai žvelgti į kūriniją, žinant, kad visur slepiasi nematomasis Dievas, kuris per matomą kūriniją kviečia bendrauti su Juo – Nematomuoju. Dėkoti, džiaugtis, prašyti, meilės žodžius pasakyti mokame visi.
Ir tie, kurie jaučia Dievo veikimą, susiduria su pasaulio reikalais, vilionėmis, pagundomis, vidinėmis bėdomis, pykčiu, blogomis mintimis, net melstis būna sunku. Ar tai irgi Dievo veikimo pasekmė, gal Jis taip tikrina išbandymuose?
Taip, net jaučiantys Dievo veikimą gali būti bandomi. Tačiau visų nemalonių bei skausmingų dalykų autorius nėra Dievas. Daugelį tokių dalykų jis leidžia, kad žmogus augintų gerąsias savybes. Vienas tobulumo kelio apibendrinimas prasideda taip: „Prašiau Dievą, kad duotų daugiau kantrybės. O Dievas leido šalia atsirasti žmonėms, kurie bandė mano kantrybę“. Tokie dalykai ne tik lavina dorybes, o ypač visų dorybių pagrindą – nuolankumą, bet ir verste verčia visomis dvasios jėgomis kreiptis į Dievą pagalbos. Reikia išmokti sunkias situacijas, žmones pavesti Dievui: „Viešpatie, jie – tavo kūriniai, atiduodu juos Tau, nes aš daugiau nebegaliu“. Atidavus visagaliam Dievui reikia nurimti, nes Jis tikrai sutvarkys situaciją. Tačiau vienkartinio atidavimo dažniausiai neužtenka. Tenka tiek kartų Dievui atiduoti sunkią situaciją, kiek kartų ji pasikartoja.
kiekvienas tikintysis yra patyręs bent minimalų Dievo prisilietimą.
Dievas veikia žmogaus gyvenimą labai įvairiai, norėdamas išganyti, patobulinti, padėti pasiekti jam skirtą tobulumo laipsnį. Gana dažnai žmogus prašo artimui išgelbėjimo. Tada tenka priimti jo blogį, ar to blogio dalį ir atkentėti to blogio pasekmes. Žmogus prašo, Dievas atsako, bet prie jo išgelbėjimo prašytojui tenka žymiai prisidėti. Visų priežasčių neįmanoma išvardinti.
Dievo artuma, keisdama žmogų, keičia ir jo gyvenimą. Kuo Dievo žmoguje daugiau, tuo lengviau jis įveikia žemiškojo gyvenimo negandas, tuo šviesiau jo dvasiniame pasaulyje, tuo laimės daugiau. Įlietoji Dievo meilė veikia nuskausminančiai viską, ką tenka priimti, ir veikia raminančiai bei gydančiai aplinką. Todėl toks žmogus nepažįsta vienišumo. Jame esantis Dievas traukia kitus bendrauti.
Apibendrinant galima sakyti, kad Dievo artuma palaipsniui įveda į rojaus būseną žemėje. Išnyksta visos baimės dėl ateities, praeitis sutvarkyta, dabartyje svarbiausia visą laiką būti su Jėzumi. Žmogus gyvena žemėje, bet jau ne žemiškai. Per knygos veikėją Marių Jėzus moko, kaip visa tai pasiekti.
Klara rašo: „Stengiausi atpažinti, kaip Dievas veikia kasdienybėje, kokius žmones sutinku, kaip veikia per juos, ką sako. Augau ne tik dvasia, bet ir intelektu, kuris skatino ne tik širdimi, bet ir protu įsileisti Dievą į savo gyvenimą“. Bet galbūt visi, norintieji patirti Dievo artumą ir Jo veikimą, stengiasi, tik ne visada patiria arba visai nepatiria? Gal būna per mažai susitelkę, pernelyg nusivylę, apimti sielvarto, ne tokias maldas kalba ar ne tais žodžiais to atpažinimo siekia?
Dievo artumo patirtis nėra tikslas, kurį žūtbūt reikia pasiekti. Artumas yra pasekmė, Dievo gerumo dovana. Tikslas yra meilė, santykis, siekimas kuo didesnės vienybės su Dievu. Taip vyksta žmogaus gyvenimo žemėje tikslo siekimas, o viskas tarnauja tam susivienijimui.
Emocijos, kaip nusivylimas, sielvartas uždaro artumo duris. Vieną mistikę Jėzus pamokė taip: „Kai susiduri su neišsprendžiamu klausimu, atėjusi pas Mane, į adoraciją pristatyk savo klausimą ir toliau melskis kaip nori. Jeigu pasieksi ramybę, išgirsi, pajusi atsakymą. Jeigu ramybės nepatirsi, tada vėliau, sakysime, kokio nors mechaniško darbo metu, kai dings įtampa ir pilnai nusiraminsi, gausi atsakymą“. Tikintysis turėtų gyventi ramybėje, ypač prieš miegą reikia nusiraminti ateitį pavedant Dievui.
Ne tiek kokia nors ypatinga malda, ne kokie nors paveikūs žodžiai yra svarbu, o vien tik meilė. Juk žinome Didįjį Dievo įsakymą. Todėl reikalinga atleisti visiems ir viską iki tokio laipsnio, kad galėtum melstis ir linkėti gero visiems savo priešams. Kita kliūtis – artimo meilės stoka. Ir dar – būtina saugotis bet kokios sąmoningos nuodėmės: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Kaip matote, tereikia gyventi pilna krikščionybe, o dovanų Viešpats nepagailės.
Kaip matyti Dievo pėdsakus savo gyvenime? Gal Jis veikia sunkiai atpažįstamu būdu, būna pernelyg „pasislėpęs“ ir savęs neišduoda?
Dievo patirties pėdsakai pasimato tada, jei žmogus kantriai eina tobulinimosi keliu šalindamas ydas ir įgydamas gerųjų savybių. Taip jis įgauna daugiau dvasinės šviesos, pamato praeitį kitokią ir tuo metu gautas Dievo dovanas. Nereikia pamiršti eiliškumo: apsivalymas – apšvietimas – susijungimas. Dievas nenori būti pasislėpęs. Juk Jo teikiamos malonios artumo patirtys skatina žengti tobulėjimo keliu, įkvepia gėriui ir stipriai nuskausmina net ir skaudžiausias patirtis.
Kai kam pilnatvę suteikia Dievo artuma, kiti sako, kad jo viduje tuščia, o tai skaudu ir nepakeliama. Ką daryti ir kaip užpildyti tą tuštumą tam, kuris nepažįsta Dievo? Nuo ko pradėti?
Tikra tiesa, kad Dievo artuma apdovanoja pilnatve ir didele ramybe. Laimingas tas žmogus ir laiminga jo šeima. Ten viskas kitaip, tokie namai be dūmų, ten rojaus santykiai, ko Dievas trokšta ir linki kiekvienai šeimai. Kaip miela bendrauti su šiais žmonėmis. Kai žmogus pilnas Dievo, Jo veikimas aplinkoje aiškiai jaučiamas.
Dievo nepažįstančius skirstau į dvi kategorijas. Vienai priklauso Dievo neigėjai, kurie nenori Dievo pažinti. Apie šiuos nekalbėsime. Kitai priklauso tie, kurie neturėjo galimybės, bet nori Dievą pažinti tik nežino, nuo ko pradėti. Vieniems tinka klausimų atsakymų metodas, kitiems reikia perskaityti katekizmą, bet reikia, kad kas paaiškintų ir atsakytų į klausimus. Dievo ieškantiems nereikia pamiršti, kad Dievo pažinimas tęsiasi visą gyvenimą, todėl reikia ir kantrybės, ir pasitikėjimo Dievu, kad Dievas tikrai įvertins pastangas.
Yra daug pavyzdžių, kaip vaikystė nulemia žmogaus gyvenimą. Žinoma, ne visada taip būna, bet iš savo sielovados patirties turbūt galėtumėte apie tai apibendrintai pasakyti?
Vaikystė didžiąja dalimi užprogramuoja žmogaus gyvenimą. Mūsų laikais vaikai ypač dažnai patiria sužeidimų, kurie ne tik apsunkina suaugusio žmogaus gyvenimą, bet žeidžia ir kitus. Taigi dažnai ne jis pats tampa „erškėčiu“, bet jį tokį padarė šeima. Aišku, jam priklauso kovoti su ydomis, o mums reikia būti atlaidiems, žinant, kad jis toks negimė. Dabar psichoterapeutų armija vis didėja, ir visi turi darbo, o prieš kelis dešimtmečius tokio vardo žmonės net nebuvo girdėję.
Vaikai neturėtų sirgti, bet serga. Mokslo jau įrodyta, kad iki septynerių metų paprastai vaikas serga tėvų bėdomis. Nedarna tėvų santykiuose, stresai, nelaimės, ydos, priklausomybės ir kitos bėdos atsiliepia vaikų ligomis, charakterio problemomis, sunkumais auklėjant. Supraskite: chaosas tėvų dvasiniuose pasauliuose atsiliepia vaikų ir kūnui, ir dvasiai.
Šiais laisvės laikais yra daug faktorių, laužančių ar iškreipiančių vaiko asmenybę. Dabar visi skuba, ir tėvai per mažai bendrauja su vaikais ir neatiduoda reikiamo meilės saiko, augina per mažai mylinčių ir nesiaukojančių žmonių kartą. Neįmanoma tinkamai aptarti vaikystėje patirtų sužeidimų, kurie apsunkina suaugusiojo gyvenimą. Paminėsiu tik kelis pastebėtus: santykių problemos, nepasitikėjimas savimi, nerimas, perfekcionizmas, negebėjimas valdytis, gėdos, kaltės, vienišumo jausmai, polinkis į depresiją, negebėjimas imtis atsakomybės, sužeidimai lytinėje sferoje.
Įdomu, ką atsakote tiems, kurie prisipažįsta, kad jiems labiau rūpi gyvūnai nei žmonės, arba vengiantiems auginti vaikų, bet laikantiems šunų ir kasdien po kelis kartus juos vedžiojantiems? Nors dažnas pasako, kad žmogus, kuris myli gyvūnus, niekada nenuskriaus ir žmogaus…
Į tokius žmones žiūriu su užuojauta suprasdamas, kaip labai jie nuskriausti, nors dažnai to nė nežino, nes jiems trūko ar trūksta meilės iš artimiausios aplinkos. Juk žmogui meilės reikia kiekvieną dieną nors trupučio, kad galėtų gyventi ramybėje, be įtampos. Nebūtina matyti meilės pilnas akis ir girdėti meilingus žodžius, bet reikia turėti meilės buvimo tikrumą ir žinojimą, kad šis artimas niekada neišduos.
Iš meilės Dievui, artimui, Tėvynei gana nemažą dalį atima savimeilė. Būtent ji reguliuoja vaikų skaičių šeimoje arba sprendimą neturėti nė vieno vaiko. Aišku, yra silpnos dvasios žmonių, bijančių krūvio ir atsakomybės. Bet ar galima už tai teisti?
Kodėl tie, kurie patiria kažką ypatingo, nelabai nori apie tai kalbėti, galbūt pasisako tik artimiausiems žmonėms, dar kunigui? Gal bijo būti palaikyti nesuprastais ar pakvaišusiais?
Patirtis patirčiai nelygu. Nemanau, kad žmonės dalijasi intymiausiomis kūniškos meilės patirtimis. Lygiai ir dvasinės. Kai žmogus grįžta iš klinikinės mirties, jis supranta, kad negalima apie tai kalbėti, nes antgamtinis pasaulis žmonėms yra nežinomas, nepatirtas, nežemiškas, visai kitoks, kad klausantieji nepatikės, palaikys kliedesiais. Panašiai yra ir su Dievo artumo patirtimis. Jie negali dalintis, nes jaučia, kad nesupras ar pagalvos, kad „stogas pavažiavo“. O su kokiu entuziazmu kalbamasi su tais, kurie turi panašią patirtį.
Mano akys užkliuvo ties mintimi, kad nederėtų kalbėti vien dėl kalbėjimo, reikėtų susilaikyti ir nereikšti savo nuomonės bet kuria tema. Geriau patylėti užuot kritikavus kitus. Bet tada koks būtų pasaulis, jei dauguma taip elgtųsi? Kartais iš tiesų verčiau patylėti, bet, jei nuolat matai blogybes, negi geriau nieko nesakyti ir likti abejingam?
Atsargumo kalboje moko apaštalas Jokūbas: „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną“ (Jok 3, 2). Siekiantieji tobulumo labai stengiasi suvaldyti liežuvį, todėl ir klauso patarimo geriau nutylėti negu pasisakyti. Tai tinka tiems atvejams, kai pasisakymas ar nutylėjimas nieko nekeičia, o diskutuojami dalykai buvo paprasti, kasdieniniai. Tačiau kai žeminamas Dievas, Bažnyčia, dora ar dalykai, liečiantys asmens, grupės ar bendrąjį gėrį, tuomet negalima abejingai nutylėti. Šventasis Raštas moko pirmiausia pakalbėti prie keturių akių, o jei nepaklauso, prie liudininkų. Nuolat matant blogybes priklauso kalbėti, bet argumentuotai ir su meile.
Apie knygas rašomi kritiniai straipsniai, ir tai joks blogis. Pozityvi kritika reikalinga pokyčiams, augimui, bet su meile.
Diana rašo, kad užrašiusi tai, ką patyrė, jaučiasi pailsėjusi, pilna jėgų, rašymas ją atgaivina. Turbūt kiekvienam, turinčiam, ką pasakyti apie Dievo veikimą, reikėtų užrašyti, kad tos mintys nepabėgtų?
Mintys tikrai pabėga. Informacijos srautas tikrai per didelis, kad liktų atmintyje svarbūs dalykai. Todėl užsirašyti tiesiog būtina. Taip mes parodome, kad branginame Dievo įkvėptas mintis ir Jo vadovavimą. Užsirašinėję žmonės po kurio laiko džiaugiasi savo užrašais kaip didžiuliu turtu, padedančiu ne tik prisiminti svarius dvasinius dalykus, bet ir įvertina sunkumuose gaunamą paguodą. Diana džiaugiasi rašymu todėl, kad, tai darydama, ji vykdė Dievo valią ir už tai gavo tuo metu jai reikalingas dovanas.
Neretai girdime, kai kunigas prieš šv. Mišias paskelbia, kad melsis už gyvus asmenis prašant jiems Dievo palaimos ir globos, sveikatos, sėkmės šeimyniniame gyvenime ir darbe, tačiau net ir keliskart šiomis intencijomis aukotos šv. Mišios bei nuoširdi malda niekuo nepadeda: ir darbe, ir šeimoje nesiseka, sveikata negerėja, kone kasdien nesėkmės ir nelaimės… Tada ateina nusivylimas ir šv. Mišių reikalingumu, ir Tikėjimu, ir Dievu. Kodėl kartais taip Dievas nuvilia?
Dievas niekada nenuvilia, o kai visa be rezultatų, Dievas laukia, kad mes pagalvotume, kodėl vis „nepataikome į taikinį“. Tarsi viską padarome, o rezultatų nėra. Padaroma tikrai ne viskas, nes nesurandama ir nepašalinama pagrindinė priežastis, viso blogio šaknis. Pašmaikštausiu: atėjo žmogus į dvasinio gydymo šv. Mišias. Rimtai meldėsi, bet nieko neįvyko. Po mėnesio atėjo dar kartą. Vėl nieko. Tada sako sau pačiam, kad dar paskutinį kartą pabandysiąs, o jei niekas nepavyks, kreipsis kitur. Ir vėl nieko. Tada geriau eis pas būrėją, o jei ir ten nepadės, tada – pas šamaną ar raganą ar pas tuos, kurie moka išvalyti neigiamus dalykus ir suteikti dvasios nušvitimą. Žmogus bet kokia kaina nori pagyti ar išsilaisvinti iš tam tikrų dvasinių sunkumų ar ligų. Taip jau įprasta, kad, žmogus žūtbūt nori panaikinti kankinančias pasekmes, kurias jaučia, ir neieško priežasčių, nes jų nejaučia.
Per tas kankinančias pasekmes Dievas nori parodyti, kad dvasia serga, kad gal yra pavojus net Amžinybei. Jauna šeima negalėjo susilaukti vaikelio, o pati moteris dar buvo kankinama rimtų ligų. Pasirodo, jog ji vis negalėjo atleisti mamai. Atleidimo pastangos tęsėsi kelis metus, kol dvasia pasveiko. Ligos baigėsi, ji pastojo.
Universali, visiems atvejams tinkanti, dvasią ir kūną gydanti priemonė, yra atsigręžimas į žmogaus gyvenimo tikslą žemėje. Tuomet dvasia pasveiksta, o dingus priežasčiai, dingsta ir pasekmė. Taigi vykdymas Dievo valios žemėje, gyvenimas bendrystėje su Dievu ir vienybės siekis yra svarbiausi dalykai. Jėzus sako Mariui: „Aš esu svarbiausias. Pakeisk savo širdį. Būk visada šiame pasaulyje, ne aname. Anas nesvarbus. Jis išnyks, sudegs, pavirs dulkėmis“ (p. 144) Jei žvelgiame iš amžinojo pasaulio į šį – žemišką, turi keistis mūsų požiūriai į artimą, veiklą, žemės gėrybes, visuomenę, valdžią, pasaulines deformacijas. Analogiškai keičiasi mūsų žvilgsnis ir amžinojo pasaulio vertinimas.
Žmogaus dėmesys, aišku, jei tikrai nori pakeisti situaciją, turi būti nukreiptas į savęs keitimą. Jėzus pasakė: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48) Pasakysite – tai neįmanoma. Apie neįmanomus dalykus Dievas nekalba ir to nereikalauja. Knygoje „Artumo patirtis“ per Marių Jėzus veda skaitytoją iš žemiško žmogaus būvio į perkeisto žmogaus būseną. Nuo 127 puslapio perskaityti per maža, reikia permąstyti stengiantis įgyvendinti Jėzaus duodamas mintis. Jėzus nuo mažai veda prie daug. Jis kalba taip įtikinamai, kad, rodos, paima ranką ir veda. Kartu su tuo siekimu tvarkosi mūsų žemiški reikalai.
Paminėjau užmaskuotų žemiškų bėdų priežastį. Retkarčiais pasitaiko ir kitos priežastys. Pavyzdžiui, prašant kam nors atsivertimo ar pagydymo tenka atkentėti už jo padarytą blogį bei pasekmes. Tai atsitinka prašant besąlygiškai ir norint viską priimti ir atkentėti, konkrečiau sakant – išgelbėti bet kokia kaina. Todėl laukia didžiuliai sunkumai. Būkite atsargūs su tokia besąlygine malda. Normali malda, kai prašoma ir sutinkama su bet kokiu Dievo sprendimu paprastai to neiššaukia. Yra dar viena kita dar rečiau pasitaikanti priežastis, bet tai jau išeina už klausimo ribų.
Knygoje radau brandžių minčių, kurias galime cituoti kaip aforizmus. Štai kelios: „Pyktis reikalauja daugiau jėgų nei atlaidumas“, „Tik stiprus žmogus pasitiki stipresniu už save ir moka priimti kito silpnumą“, „Silpnas ieško silpnesnių už save, nes nori pasirodyti stiprus“, „Maldai reikia dar daugiau ištvermės negu bet kuriam kitam darbui. Ypač tuomet, kai užklumpa sausra“. Turbūt yra ir daugiau. Ar tai daugiau kitų cituojamos mintys, ar Jūsų paties sugalvotos?
Taip, tokių svarių minčių yra ir daugiau. Atsekti autorių galima iš teksto. Redaguojant buvo stengiamasi parodyti, kas autorius. Kartais dialogas parodo autorių, kartais – normalaus ir pasvirojo šrifto kaita.
Ir dar klausimas apie tikėjimą. Daug kas sako, kad anksčiau tikėjimas buvo didesnis, bažnyčias matydavome pilnas, nors ir persekiodavo, jaunimo ateidavo daugiau. Ar iš tiesų taip?
Taip, tai – tiesa. Vasarą bažnyčiose netilpdavo žmonės. Dalis melsdavosi šventoriuje. Apie šv. Mišių dalis pranešdavo ministrantų varpeliai. Jaunimo būdavo žymiai daugiau. Dabar jaunimą pagrobė internetas, o kitus – televizija. Po pandemijos į bažnyčias sugrįžo ne visi.
Tikėjimo neatims jokios jėgos, jei žmogus yra turėjęs tikėjimo patirčių. Šios knygos tikslas pirmiausia yra supažindinti su tikėjimo patirtimis, padėti surasti kelią į augantį Dievo artumą, paraginti eiti į vienybę su Jėzumi ir taip išpildyti žmogaus žemėje gyvenimo tikslą.
Nuoširdžiausiai dėkoju už atsakymus!
Knygą „Artumo patirtis” galima įsigyti šiuose Lietuvos knygynuose:
Šv. Kazimiero knygyne Kaune (Vilniaus g. 3, Kaunas);
Religinių reikmenų parduotuvėje Klaipėdoje, Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje (Rumpiškės g. 6, Klaipėda);
VšĮ „Katedros knygynas” Telšiuose (Katedros a. 3, Telšiai)
Arbatinėje ir knygyne „Špitolė” Kretingoje (Vilniaus g. 3, Kretinga).
