Valdas Aušra – Mažosios Lietuvos autochtonų palikuonis, filosofijos mokslų daktaras, evangelikų liuteronų kunigas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, visuomenės veikėjas. Nuo 1998-ųjų su šeima gyvena Čikagoje ir čia eina klebono pareigas Ziono lietuvių liuteronų parapijoje (ją 1910 m. įsteigė knygnešys kunigas Martynas Keturakaitis).
Paklaustas, kodėl gyvena ne Lietuvoje, buvęs Klaipėdos universiteto Teologijos katedros dėstytojas, laikraščio „Liuteronų balsas“ redaktorius, atsako: „Siuntė Lietuvos liuteronų bažnyčia – mano atsakomybė dabar čia. Jaučiuosi apdovanotas tuo, kad šiandien gyvenu apsuptas didžiausios mūsų diasporos ir patarnauju seniausioje lietuvių liuteronų parapijoje. Tikiu, jog šios aplinkybės padėjo ir įkvėpė mane kurti, rašyti poeziją.“
Didelis Lietuvos patriotas, trijų vaikų tėvas kun. dr. Valdas Aušra aktyviai dirba išeivijos lietuvių bendruomenės kultūrinio ir socialinio gyvenimo srityse: užima Socialinių reikalų tarybos vicepirmininko pareigas, įkūrė psichologinės ir dvasinės pagalbos draugiją ir nemokamą, visoje šalyje veikiančią šios draugijos liniją, lietuvišką vaikų darželį „Spindulėlis“, organizuoja renginius. Bendradarbiauja laikraščiuose „Draugas“, „Amerikos lietuvis“, žurnale „Lituanus“, yra Mažosios Lietuvos fondo ir draugijos pirmininkas, vadovauja JAV lietuvių rašytojų draugijai, talkino sudarant „Mažosios Lietuvos enciklopediją“. Dažnai grįžtančio į Lietuvą kunigo ryšys su Tėvyne, gimtąja Klaipėda, Tauragės kraštu, kur jo giminės šaknys, pačių artimiausių žmonių kapai, daug giminaičių dar ir dabar gyvena – labai tvirtas.
Pirmoji Valdo Aušros knyga – 2013 m. anglų kalba išleista jo disertacija „Ateik, Viešpatie Jėzau!“: Rytų ortodoksų antropologinės kristologijos pažadas šiuolaikinei teologijai“ („Even so, Come, Lord Jesus!“: The Promise of Eastern Orthodox Anthropological Christology for the Contemporary Theology“), dedikuota mylimoms moterims – mamai, krikšto mamai ir žmonai.
Kasdienybėje kunigui įprasta klausytis, žmonės kreipiasi psichologinės pagalbos, todėl knygoje „Pakvietimas: ateik, o Viešpatie, į mano rojų“ (2019) tarp eilėraščių nugulė ir pamokslai, ir apmąstymai bei fotografijos. Rinkinius „Kelionė, arba Žodžiai ir vaizdai“ (2016), „Chronos ir Kairos: eilėraščiai ir apmąstymai“ (2022), „Kas buvo užrašyta vakar“ (2022) galima vadinti sakralinės poezijos forma. Tai lyg išsikalbėjimas, susikaupimas, egzistencinių klausimų apmąstymas, padėka už šį pasaulį, kiekvieną jo akimirką, iš pačių sielos gelmių spinduliuojanti meilė.
Laisvalaikiu labai mėgstantis žvejoti, fotografuoti, gaminti maistą dr. Valdas Aušra sako: „Juk pirmiausia mes esame žmonės, asmenys, tik vėliau kunigai, rašytojai. Gražu, kai žmogus gali daugiau, nei vien tik atlikti savo kasdienes pareigas. Vienam žmogui paukščio skrydis yra kelios akimirkos ore ir laike, tai yra chronologinis įvykis, o kitam – dangaus ženklas, didis virsmas. Literatūrine kalba užfiksuoti įvykiai ir faktai skamba ir atrodo kitaip. Mano giliu įsitikinimu, gebėjimas kurti yra mūsų atvirumo Dievui išraiška. Tai Dievo mums duotų talentų dalinimosi su kitais išraiška.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
– Vertinga knyga yra ta, kuri praturtina skaitytoją: žiniomis, gilesniu pasaulio ir savęs supratimu, padidina skaitančiojo emocinę, psichologinę ir dvasinę harmoniją bei brandą. Kuri suteikia pasimėgavimą, džiaugsmą ir visokeriopai praturtina skaitytoją.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
– Manau, kad tokių knygų yra labai daug. Pastaruoju metu mane sudomino išeivijos lietuvių moterų rašytojų knygos. Tai Jundos Vaitkės romanas „Emigrantės“, kurį išleido „Kauko laiptų“ leidykla 2022 metais. Jame gyvai ir turtinga kalba aprašomas JAV emigrančių gyvenimas ir kasdieniniai iššūkiai. Kita – Nijolės Marytės Šerniūtės tik ką „Slinkčių“ leidyklos išleistas romanas „Vilkų kampo Eliza“, pasakojantis apie giminių, šeimų, lietuvininkų ir žemaičių likimus, nukeliantis į XIX a. pasienio su Klaipėdos kraštu regioną, labai tinkantis apmąstyti ir giliau suprasti Mažosios Lietuvos kultūrinius ir istorinius niuansus bei pažymėti Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos šimtmetį.
Kadangi esu ir emigrantas, jau ketvirtį amžiaus gyvenantis JAV, ir Mažosios Lietuvos autochtonų palikuonis, minėtos dvi knygos šiuo metu yra mano dėmesio centre.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
– Taip. Dar mokykloje (mokiausi Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje) pertraukų metu skubėdavome į mokyklos pusrūsį, kuriame stovėjo stalo teniso stalai. Tinkliukus užkabindavo tik treniruočių ar varžybų metu, tad sustatyti vadovėliai tapdavo jų pakaitalu, o raketes užmiršę atsinešti, mušdavo kamuoliukus naudodamiesi lengvesniais ir mažesniais vadovėliais. Jei gerai atsimenu, vienas iš tokių vadovėlių buvo lietuvių kalbos gramatika…
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
– Mano atveju jos nėra konkurentės. Net straipsnius noriu skaityti paėmęs atspausdintus lapus į rankas. Paprasčiausiai neskaitau elektroninių knygų.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
– Knygos mano gyvenime yra labai svarbios. Paauglystėje jas ryte rydavau skaitydamas iki paryčių. Kai kurios taip mane pagaudavo, kad savo kambaryje gesindavau naktinę švieselę likus gal net nepilnai valandai iki laiko keltis, kad nepavėluočiau į mokyklą. Po tokios nakties dažnai pradėdavo kankinti migrena, tad, apsukęs ratelį, sugrįždavau namo, kad išsimiegočiau ir baigčiau skaityti knygą… Tais laikais knygos man atvėrė visai kitokį pasaulį, nei tas, kuriame gyvenome. Mano kartai knygos tapo visų geležinių užtvarų laužytojomis.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
– Nesu apie tai pagalvojęs. Gal tos, kurią dabar skaitau? Tiesą pasakius, esu nemažai knygų praradęs, kai paskolindavau, o paskui pamiršdavau, kam ir ką esu paskolinęs.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
– Nesenai „Pasaulio lietuvyje“ Dalia Staponkutė pateikė mūsų pokalbį, kuriame papasakojau savo šeimos istorijos trupinius – tiek tėčio, tiek ir mamos pusės, pradedant nuo XX a. pradžios. Jos nuomone, turėčiau rašyti šeimos istorinį-kultūrinį-nuotykių romaną. Gal…
Asmeniškai mano biografija? Nesu apie tai galvojęs. Tikriausiai tai būtų knyga apie transformacijas ir pokyčius. Gal saviugdos knyga? Bet ji būtų nuobodi. Nuotykių ir kelionių knyga? Tik iš dalies. Knyga apie pasaulio lūžį: tiek pasaulio, tiek asmeninio? Taip. Apie tai, kaip lūžyje atsiranda vietos ir galimybių gimti kažkam, kas kokybiškai kita. Apie tikėjimo galią pakeisti žmogų ir aplinką.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
– Nuo jaunystės mane traukė britų ir amerikiečių bei vokiečių grožinė literatūra. Kiek vėliau – rusų klasika. Vėliau atradau Pietų Amerikos rašytojus. Dabar – Japonijos.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
– Šiuo metu jau spausdinama knygelė vaikams, kurią pavadinome „Geltonas katinas, bet ne cepelinas“. Surinkau dvylika pasakojimų apie mūsų namų gyventojus – tris katinus ir vieną juodą šunę. Nieko neišsigalvojau, visos istorijos labai tikros. Na, gal tik mano interpretacija. Dailininkė Rūta Ona Čigriejūtė pateikia savo iliustracinę tų istorijų interpretaciją. Knygą leidžia „Slinkčių“ leidykla. Esu surinkęs krūvelę eilėraščių, kurie turėtų išeiti kitais metais atskira knygele. Ir su „Eglės“ leidykla perleidžiame 2019 m. išleistą eilėraščių vaikams knygelę „Kokios avys skraido“. Šį kartą kartu su tekstų vertimais į anglų kalbą. Eilėraščius išvertė mano parapijietė, Klaipėdos sukilimo vadovo Jono Budrio-Polovinsko anūkė Živilė Šilgalienė.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
– Be eilėraščių knygų, šiuo metu skaitau tris romanus. Pripuolamai ir pagal nuotaiką. Tai jau minėtas Jundos Vaitkės romanas „Emigrantės“, japonų rašytojos Tomoka Shibasaki „Pavasario kiemas“ ir amerikiečių rašytojos Susan Fromberg Schaeffer istorinis romanas „The Snow Fox“ apie Japoniją.
Na tai kas…
Na tai kas kad jau rankos dreba
Na tai kas kad ir kojos nelaiko
Kad vaikystės kiškio kopūstai
Burnoje švelniai skonį skleidžia
Na tai kas kad šio ryto pusryčiai
Lyg sudžiūvusio šiaudo skonio
Ir visai nesvarbu kad neatmenu
Kas tas šienas ryte kur valgiau aš
Na tai kas kad vardus supainioju
O ir veidus lyg migloj prisimenu
Man širdis vis dar tyliai primena
Artimi jūs visi man esate
Na tai kas kad jau greitai skirsimės
Tai ką turime reikia papasakot
Graudžiai baigias gyvenimo pasakos
Tai ką mylime – brangiau už ašaras
Valdas Aušra
2023 m. gruodžio 2 d.
