Vis labiau įsijaučiantis į „stipraus centro“ vaidmenį ES didžiūnų elitas drausmina Lenkiją.
Dėl elito vaizdinių apie „teisės viršenybę“ neatitinkančios lenkų teismų reformos, kuria bandoma sumažinti nuo komunistinių laikų įsitvirtinusio teisėjų klano įtaką. Ir dėl lenkų Konstitucinio Tribunolo sprendimo, kad nacionalinė teisė viršesnė už ES teisę.
Logiškas, seną valstybingumo tradiciją turinčios ir savo orumą bei suverenumą gerbiančios tautos sprendimas. Tautos, kurią anuomet sunkiai sekėsi pastumdyti Maskvai, o dabar nesiseka stumdyti ir Briuseliui. Tasai jau gąsdina ekonominiu šantažu (popandeminių paramos lėšų įšaldymu), gal ir Lenkijos narystės ES stabdymu.
Kalbėjimas iš galios pozicijų, grasinimas sankcijomis ir kokių nors „ideologinių vertybių“ privalomas išpažinimas galbūt tiko Varšuvos pakto narėms, nes, kaip mename, tenai muziką užsakinėjo tik vienas Didysis Brolis, bet netinka laisvanoriškai demokratinių šalių bendrijai, kurioje tikri sąjungininkai, jeigu tokie yra – o ne vieni kitų prievartautojai – turėtų derinti įvairuojančias nuostatas pagarbiu dialogu, be auklėtojų ir auklėjamųjų vaidmenų.
Panašiai, kaip dalis ES lyderių bando „auklėti“ Lenkiją, valdantieji Lietuvoje terorizuoja savus piliečius. Politikų nuostatas įgarsinantys vieši nuomonių formuotojai atvirai ir skelbia – pandemijos valdymo vardu taikomi ribojimai, „galimybių pasams“ nepritariančių piliečių varžymai (parduotuvės, vaistinės, 30 kv. m., eilės gatvėse prie elementarių buities paslaugų) – sugalvoti tam, kad „padarytų jų gyvenimą kuo nepatogesnį“.
Gaila, kad šį smurtinio bendravimo su piliečiais chorą nuo pradžių palaiko ir prof. Vytautas L. Vis parašantis paviršutiniškų tvirtinimų, kad nepritariantys valdančiųjų būdams suvaldyti pandemiją galbūt siekia, kad daugiau žmonių mirtų. Ar pasiūlantis nepaskiepytiems susimokėti mokestį „už karstelį“…
Humanitaras profesorius, kaip ir jo įsteigta, dabar valdančioji, partija, galėtų juk nesunkiai suprasti, kad toks abejojančių ar kritiškai nusiteikusiųjų įtikinėjimo būdas yra kontroproduktyvus. Žmonės, jų grupės iš neturėjimo kur dėtis galbūt ir įvykdys dalį tų reikalavimų; išsisukinės, bandys juos apeiti, bus bauginami teismais. Bet, netgi palaužti ir priversti gyventi naujoje tikrovėje, kur laisves ir „galimybes” duoda arba atima valdžios klerkai savo dekretais – piliečiai neužmirš, kad su jais buvo elgiamasi kaip su baudžiauninkais.
Netgi palaužti ir priversti gyventi naujoje tikrovėje, kur laisves ir „galimybes” duoda arba atima valdžios klerkai savo dekretais – piliečiai neužmirš, kad su jais buvo elgiamasi kaip su baudžiauninkais.
Taip lietuviai savo laiku „įstojo“ ir į kolchozus – kurių išardymu profesorius V. L. paradoksaliai vis dar būna apkaltinamas „įstojo”, išskyrus vienetinius disidentus, kurių sodybas traktoriai apardavo iki pat gryčios langų, – ne todėl, kad įtikėjo komunizmo aušra, ar kad nusprendė – taip gyventi būsią ūkiškiau. O todėl, kad valdžios užkrautos pyliavos (mokesčiai) tapo nepakeliamos. Bet meilės kolchozams ir jų steigėjams, kaip žinome, nuo to nepadaugėjo.
Ir pirma pasitaikiusia proga jie abu buvo nusimesti. Kaip sprandą nugraužęs jungas.
Nereikia gąsdinti(s) mirtimis. Matome, kad su ta pačia kvėpavimo takų liga ir pasaulyje, ir kaimynystėje, tvarkomasi skirtingai: nuo faktinės komendanto valandos, kaip Australijoje, iki minimalių ribojimų daugelyje Europos šalių. Tai, kaip tvarkomasi ir kaip komunikuojama – aiškiai susiję ne vien su sveikatos apsauga, o ir su valdžios ir piliečių dialogo, tarimosi ir atsižvelgimo į įvairius požiūrius, tradicijomis.
Juk nuo Minsko ir Maskvos mus teskiria (na, teoriškai turėtų skirti) tai, ar viską nulemia savivaliaujančių vadukų ukazai ir vienintelė teisinga „televizoriaus (valdiška) nuomonė“.
Ar šį tą reiškia ir valstybės piliečių – maršistų ir lojalistų, vakserių ir antivakserių, kaimiečių ir miestiečių – valia. Sava, demokratinė valstybė, sava valdžia turėtų būti nuoširdi pastanga bendrinti ir atspindėti daugelį visuomenės vektorių. Jėga primesti vieną kurį iš jų – tenai jau pabuvojome. Tad visai nedžiugina ženklai, kad valdančiųjų neproporcingų galių ir piliečių bejėgystės būsena pamažu pradeda grįžti.
