Šiandienos pasaulyje, kuris vis labiau kvestionuoja tiek Dievo reikšmę, tiek patį Jo buvimą, kaip savaime suprantama įsivyravo tiesa, jog žmogus yra didžiausia vertybė ir viso ko matas. Tačiau atsiribojant nuo Dievo kyla vis daugiau klausimų kas yra žmogus, kokia ir kuo grindžiama jo vertė.
Įvairiausi mokslai ir pasaulėžiūros gana skirtingai traktuoja žmogaus asmenį, jo prigimtį ir vertę. Mes, tikėjimo žmonės, į mus supančią tikrovę ir į mums kylančius klausimus žvelgiame Dieviškojo Apreiškimo, dieviškosios Tiesos šviesoje.
Pirmas keltinas klausimas būtų: „Kas yra žmogus“? Apreikštasis Dievo žodis atsako: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27).“ Taigi, žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Ką tai reiškia?
Pamėginkime kiek giliau pagvildenti šį teiginį. Jis, visų pirma, reiškia, kad žmogus nėra atsidaręs iš nežinia kur. Jis nėra atsiradęs pats iš savęs, nėra sukūręs pats save. Žmogus taip pat, kaip moko popiežius Benediktas XVI, – nėra „atsitiktinis beprasmės evoliucijos produktas“. Žmogus turi savo kilmės šaltinį: Dievą.
Šiandien yra gana plačiai paplitęs mokymas, kad žmogus yra evoliucijos vaisius. Pati evoliucijos teorija gana probleminė teorija. Ši teorija atrodo gana logiška kol nepradedi giliau nagrinėti jos teiginius remiantis šiandieniais gamtos ir tiksliųjų mokslų pasiekimais.
Šioje teorijoje pastebima vis daugiau teiginių, kurie prasilenkia su visa eile fizikos, chemijos ir aplamai gamtos dėsnių.
Kalbant apie galimą žmogaus kilmę evoliucijos būdu reikia paminėti popiežiaus Pijaus XII1950 m. encikliką „Humanigeneris“. Joje popiežius sutinka, kad mokslas ir teologija turi teisę tyrinėti evoliucionizmo idėjas, ir laikė tikėtina žmogaus kūno, kilusio iš prieš tai egzistavusios organinės materijos, evoliucijos galimybę. Tačiau drauge Šventasis Tėvas pabrėžė, kad žmogaus siela jokiu būdu nėra evoliucijos produktas, ją tiesiogiai sukūrė Dievas.
Klasikinė evoliucijos teorija teigia, kad viskas vystosi savaime. Kitaip tariant, teigiama, kad medžiaginis pasaulis radosi pats iš savęs ir jis pats save toliau tobulina pagal savo poreikius atsitiktinumo ir natūralios atrankos būdu.
Toks aiškinimas nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gana logiškas, tačiau kyla klausimas iš kur negyvoji materija žino kaip ir kokia kryptimi vystytis, iš kur ji gauna tam vystymuisi reikalingą energiją.
Evoliucijos teorija niekaip negali paaiškinti dvasios ir dvasinių dalykų kilmės, ypač tokių dalykų kaip moralė ar sąžinė. Sunku paneigti tai, kad didžiuliai skirtumai tarp žmogaus ir gamtos bei likusios kūrinijos yra ne dėl fizinės sandara ir funkcijos (pastaruoju aspektu žmogus priklauso gyvūnų pasauliui), o dėl kultūros.
Gyvūnai neplanuoja, nekuria naujovių, neturi istorijos, simbolikos, kalbos, meninio pojūčio ir religingumo jausmo. Jiems svetima laimės, meilės, grožio, tiesos pajauta ir siekis.
Kitaip tariant, žmogus nuo gamtos bei likusios gyvūnijos iš esmės skiriasi dvasiniu pasauliu. Mokslininkas F. S. Collinsas pažymėjo: „Nors šimpanzės ir žmogaus DNR sekų palyginimas nepaprastai įdomus, jis vis dėlto tai neatskleidžia, ką reiškia būti žmogumi. Vien tik DNR seka niekada nepadės paaiškinti kai kurių savitų žmogaus bruožų, tokių kaip antai Moralės įstatymas ar visuotinis Dievo ilgesys.“
Vadovaujantis empiriniais tyrimais ir logikos principais, neįtikėtina, kad medžiaga pati savaime galėjo išsivystyti iki dvasinės savimonės. Atmetant Dievą ir Jo veikimą medžiagos savęs peržengimo procese, neįmanoma paaiškinti žmogaus išaugimo, t. y. kokybinio atsiskyrimo nuo gyvūnų.
Kadangi materijos jėgos negali sukurti ir produkuoti dvasios, akivaizdu, kad dvasinės sielos atsiradimą evoliucijos procese galima paaiškinti tik įsikišimu Dvasinės Būties, kuri vadovauja šiam procesui ir jį pranoksta. Taigi, Dievo kūrybinę intervenciją galima apibūdinti taip: kūnas vystosi linijiniu būdu, ir tam tikru metu atsiranda dvasinė siela, žyminti ribą tarp žmogaus ir gyvūnų.
Pristatant Katalikų Bažnyčios požiūrį į evoliucijos teoriją galima išskirti sekančius aspektus:
Evoliucija kaip procesas neprieštarauja nei Apreiškimui, nei tikėjimui, tačiau galima tik žmogaus kūno, o ne sielos evoliucija. Kadangi siela yra nemedžiaginė, ji negali būti kilusi iš medžiaginio pasaulio.
Evoliucija negali būti savaiminis procesas, kurio varomoji jėga būtų aklas atsitiktinumas ir natūralioji atranka. Procesas gali būti įkvėptas, palaikomas ir prižiūrimas Aukščiausiojo Proto, Išminties ir Tiesos, – Bažnyčia tai vadina Dievu. Dievas, esantis ir veikiantis per evoliuciją, yra šio proceso dinaminis šaltinis.
Evoliucija, nuolatinis judėjimas iš vienos būklės į kitą, reikalauja nuolatinio prieaugio ir galiausiai paties būties šaltinio – Dievo. Vadinasi, evoliucija negalima be Dievo. Kitaip tariant, negalima savaiminė evoliucija. Tikėjimo požiūriu evoliucija galima tik kaip Dievo norėtas, sumanytas, Jo inspiruotas ir Jo palaikomas procesas, kuris gali turėti konkretų ir prasmingą tikslą.
Taigi, žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus nėra Dievo paveikslas, nėra Dievo kopija. Jis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Kas gi tas paveikslas?
Ogi Jo dieviškasis Sūnus. Apaštalas Paulius labai aiškiai teigia, kad tik Kristus yra tikrasis Dievo paveikslas „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas“ ( Kol 1, 15), graikiškai „oikonos-ikona. Kaip rašo vienas iš Bažnyčios Tėvų šv. Irenėjus, Dievas Tėvas kurdamas žmogų prieš akis, kaip pavyzdį, turėjo ateityje žmogumi tapsiančio savo Sūnaus paveikslą.
Taigi, mes esame sukurti pagal Jėzaus Kristaus paveikslą. O panašūs į Dievą esame tam tikrais bruožais ir savybėmis. Visų pirma tik žmogus vienintelis iš visų kūrinių geba atpažinti laimę, meilę, tiesą grožį teisingumą, laisvę, meilę ir tų dalykų siekti. Joks kitas kūrinys, joks gyvūnas neieško tiesos, nekovoja už teisingumą, nekuria grožio ir pan.
Vienintelis žmogus pasižymi kūrybiškumu ir turėdamas gebėjimą kurti tampa Dievo bendradarbiu tobulinant ir gražinat pasaulį. Kitas svarbus žmogaus artumo Dievui aspektas yra tai, kad žmogus vienintelis gali užmegzti santykį su Dievu ir jį puoselėti. Iš visų regimų kūrinių vien žmogus įstengia pažinti ir mylėti savo Kūrėją.
Žmogus yra vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties; jis vienas yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime. Šiam tikslui žmogus yra sukurtas, ir toks yra esminis jo kilnumo pagrindas.
Žmogus yra vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties.
Visa tai reiškia, kad žmogus yra Dievo norėtas ir kiekvienas žmogus šiame pasaulyje nėra atsidaręs atsitiktinai ar per klaidą. Kiekvieno žmogaus Dievas troško, kad jį padarytų savo dieviškojo gyvenimo dalininku.
Tačiau vienas iš pačių svarbiausių dieviškumo bruožų yra tai, kad tik žmogus gali turėti santykį su Dievu ir tas santykis lemia žmogaus išliekamumą ir gyvenimą anapus mirties. Tas santykis tradiciškai vadinamas nemirtinga siela. Tai labai aiškiai nusako kardinolas Ratzingeris. Pasak jo: „gyvenimas tęsiasi anapus mirties ne todėl, kad siela, kaip tokia, yra nedali ir todėl nesugriaunama – kaip nemirtingumą pagrįsti mėgino graikų filosofai. Žmogų nemirtingu padaro santykis“.
Žmogus kaip kūrinys savo esme yra sukurtas pagal paveikslą Dievo, kuris yra Trejybė-santykis. Taigi, žmogus yra sukurtas pagal Trejybės paveikslą, o Trejybės asmenys patiria santykį. Vadinasi, žmogus yra kilęs iš santykio ir pašauktas santykiui su Kūrėju.
Žmogus yra Dievo kūrinys, kurio esmė yra matyti Dievą ir dalyvauti Jo gyvenime. Todėl, Ratzingerio įsitikinimu, „žmogų daro nemirtingą ne beryšė egzistencija vien sau, o jo susietumas, jo gebėjimas sueiti į santykį su Dievu“. Senoji Bažnyčia naudodama sielos nemirtingumo terminą savo mokymu iš vienos pusės, norėjo pabrėžti per tikėjimą atverto gyvenimo nesunaikinamumą.
Iš kitos pusės, vartodama tuo metu žinomą ir suprantamą terminiją, siekė apginti ir įtvirtinti svarbiausią tiesą – būtis su Kristumi nesunaikinama. Kitaip tariant, per tikėjimą kilęs santykis su Kristumi yra neįveikiamas mirčiai, taigi, nemirtingas.
Joks kitas kūrinys neturi tokio santykio su Dievu, vadinasi neturi ir pomirtinio gyvenimo. Todėl gyvūnai, kokie jie gražūs ir mieli bebūtų neturi pomirtinio gyvenimo. Dėl šios priežasties gyvūnai savo kilnumu niekada neprilygs žmogui ir todėl jie negali būti traktuojami taip kaip žmonės.
Santykis su Dievu arba nemirtinga siela yra ir tai kas pagrindžia žmogaus asmens kilnumą ir vertę. Šį ypatingą santykį Dievas pagrindžia gana radikaliai. Štai Jono prologe sakoma „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 1. 14). Vertime į lietuvių kalbą nerašoma, kad Dievas įsikūnydamas susitapatino su žmogumi, tik kad apsigyveno greta jo, tačiau originaliame tekste graikų kalba nedviprasmiškai rašoma: „kaι ο Logoσsarξegenetοkaιeskhnwseνeνhmiν“ – Dievas apsigyveno ne su mumis ar greta mūsų, o mumyse.
Šį teiginį tiksliai perduoda ir lotyniškoji Vulgata: „et Verbum caro factum est et habita vitin nobis“. Tad įsikūnydamas Dievas ne tik prisiėmė žmogaus kūną ir tapo dar vienu žmogumi greta daugybės kitų, bet ir per medžiaginį kūną susivienijo su visa žmonija bei kūniškai apsigyveno kiekviename žmoguje. Dievo susitapatinimą su žmogumi patvirtina Sauliaus atsivertimo istorija. Saulių vykstantį suimti krikščionių, Prisikėlusysis užkalbino: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4).
Saulius nepersekiojo Jėzaus, Jo niekada nebuvo nei sutikęs, nei akyse matęs. Saulius persekiojo krikščionis. Jėzus galėjo pasakyti: „Sauliau, kodėl persekioji mano žmones?“ arba: „Sauliau, kodėl skriaudi mano draugus, kodėl žudai krikščionis?“ Vis dėlto Jis persekiojamuoju įvardijo save. Taip Jėzus leido suprasti, kad Jis yra žmoguje, gyvena žmogaus kūne. Jėzaus susitapatinimą su žmogumi jo kūne ypač iškalbingai paliudija scena Paskutiniojo teismo, kurio metu išganymas ar pasmerkimas priklauso nuo to, kas gera ar bloga buvo padaryta žmogui.
Šiuo atveju visa lemianti tiesa yra tokia: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40) ir „kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“ (Mt 25, 45). Vadinasi tai kaip elgiamasi su žmogumi, elgiamasi su pačiu Dievu ir tai kas padaroma žmogui: gera ar bloga, – visą tai tuo pat metu padaroma pačiam Dievui.
Kitas svarbus akcentas liudijantis dvasinio prado buvimą žmoguje ir tuo pat metu pagrindžiantis žmogaus orumą yra Dievo Dvasios buvimas žmoguje. Tai liudija apaštalas Paulius: „Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17).
Kitoje vietoje jis rašo; „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ (1 Kor 6, 19).“
Visi šie argumentai akivaizdžiai byloja apie žmogaus gyvybės bei viso asmens sakralumą ir neliečiamumą. Todėl žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama. Dėl šių priežasčių abortas, eutanazija laikomi žmogaus nužudymu.
Šiandien girdisi vis daugiau balsų, kurie pateisina abortus ir eutanaziją. Kodėl tai yra didelis blogis? Visų pirma žmogus yra Dievo kūrinys ir žmogus neturi teisės naikinti tai kas yra ne jo sukurta.
Antra, Dievas leisdamas ateiti žmogui į šį pasaulį aiškiai sako jog nori, kad šis tik prasidėjęs žmogus gyventų ir turėtų ateitį. Abortu, žmogus užsimoja keisti Dievo planą, ir sunaikinti žmogų kaip nereikalingą, kaip problemą. Todėl pasikėsinimas į žmogaus gyvybę bet kokia forma: atvira žmogžudystė, abortas, eutanazija ir pan, yra pasikėsinimas ne tik į žmogaus orumą, bet ir prieš patį Dievą.
Visa tai kas pasakyta leidžia suprasti, kad žmogus yra nedalomas kūno ir sielos vienis. Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė.
Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievas norėjo viso žmogaus. Todėl žmogus negali būti traktuojamas dualistiškai, nuvertinant kūną arba sielą.
Negalima sakyti, kad žmogus turi kūną ar turi sielą, kaip kokius nors keičiamus daiktus ar savybes. Žmogus yra kūnas ir siela. Yra kūno ir sielos vienovė. Todėl tiek žmogaus kūnas, tiek siela yra vienodai kilnūs. Nei vieno iš jų negalima nepaisyti, nurašyti ar nuvertinti.
Grįžtant prie Pradžios knygos verta prisiminti tai, kad žmogus yra ne tik Dievo kūrinys, bet ir lytinė būtis: „sukūrė jį: vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1,27).
Vyras ir moteris buvo sukurti. Vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą.
Šis tekstas labai aiškiai byloja, kad lytiškumas yra Dievo dovana, o tai reiškia prigimtinis dalykas. Šiandien įvairios ideologijos klaidingai mėgina aiškinti, kad lytiškumas, t. y. buvimas vyru ar moterimi nėra prigimtinis dalykas, nėra objektyvi nuo žmogaus nepriklausanti duotybė, o socialinis konstruktas, o žmogus nežiūrint savo fizinės tapatybės dar nebūtinai turi būti laikomas vyru ar moterimi.
Biologinis kūnas dar, neva, nereiškia lytinės tapatybės. Kaip kam atrodo, kad nesvarbu kuo gimei: berniuku ar mergaite. Kas tu iš tiesų esi ir kuo būsi apsprendžia tik pats žmogus pasirinkdamas ir įvardindamas savo lytinę tapatybę. Kitaip tariant, kaip kam atrodo, kad lytiškumas yra pasirenkamas dalykas, o ne prigimties nulemta duotybė. Dievo Žodis tokį mąstymą laiko klaidingu.
Šiandien galima pastebėti, kaip neigiamas objektyvus prigimtinis lytiškumas, bet ir skirtingų lyčių kilnumas ir prasmingumas. Šiandien matoma vis daugiau pastangų trinti ribas tarp vyriškumo ir moteriškumo, mėginant dirbtinai sulygini tai kas negali būti sulyginama. Dievas sukūrė žmonės skirtingus. Ir šis skirtingumas turi gilią prasmę.
Vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip vieno kitam. Šventasis Raštas tvirtina, kad vyras ir moteris sukurti vienas kitam: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Moteris, „kūnas iš jo kūno“, tai yra vyrui lygi, visai jam artima, yra jam Dievo duota kaip „bendrininkė“, atstovaujanti Dievui, kuris mums padeda.
„Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Kad tai reiškia neišardomą jų dviejų gyvenimų vienybę, parodė patsai Viešpats primindamas, koks „pradžioje“ buvo Kūrėjo planas: „Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6).
Joks gyvis negali būti „tinkamas bendrininkas“ žmogui. Joks gyvūnas negali nei atstoti, nei pakeisti žmogaus. Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, ar „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kuriai esant jie vienas kitam galėtų pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris.
Negana to, Dievas vienas kitam sukurtus žmones sujungia santuokos ryšiu. Santuoka Dievas juos sujungia taip, kad, tapdami „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), galėtų perduoti žmogiškąją gyvybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28) sako Viešpats.
Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris – sutuoktiniai ir tėvai – ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai. Tėvystė ir motinystė yra įspūdingas pašaukimas būti Dievo bendradarbiu plečiant žmonių giminę Dievo duotame pasaulyje.
Nemažiau svarbu pastebėti, kad lytiškumas yra ne tik vyro ir moters meilę stiprinanti dovana, bet taip pat prokreacijos šaltinis. Lytiškumas yra tai kas sustiprina meilę, bei sukilnina ją suteikdamas meilės vaisingumo.
Prokreacijai yra būdingas seksualinio potraukio tikslas, kuris kartu teikia asmenų, vyro ir moters, meilei medžiagą.
Prokreacijos dovana, – tai meilės vaisingumo ženklas. Kitaip tariant, lytiškumas nėra tik biologinis instrumentas žmonių giminei pratęsti, bet ir dieviškosios meilės perdavimo bei skleidimo priemonė. Tai reiškia, kad, Dievas per tėvų prokreacinį meilės aktą, kuris negali būti susiaurintas vien iki biologinės dimensijos, prisideda prie naujo žmogaus kaip asmens ugdymo meilės dvasia.
Iš viso to kas buvo pasakyta akivaizdu, kad lytiškumas veikia visą žmogų, jo kūną ir dvasią, ypač jo jausmus, galią mylėti ir gimdyti, o bendresne prasme – gebėjimą užmegzti bendrystės ryšį su kitu žmogumi.
Kiekvienas žmogus – vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai jų skirtumai ir vienas kito papildomumas skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimui praturtinti. Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kito reikalingi ir kiek yra atrama vienas kitam.
Būdami vienodo kilnumo, abiejų lyčių asmenys, nors ir skirtingu būdu, yra Dievo galybės ir švelnios meilės paveikslai. Santuokinė vyro ir moters vienybė tarsi kūniškai pavaizduoja Kūrėjo dosnumą ir vaisingumą: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Iš tos vienybės kyla visos žmonių kartos.
Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems juos: vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28).
Todėl, nenuvertinant kitų santuokos tikslų, tikrosios vedybinės meilės ir viso iš jos plaukiančio šeimos gyvenimo prasmė yra didžiadvasiškas sutuoktinių ryžtas bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo, per juos nuolat didinančio ir turtinančio savo šeimą, meile.
Baigiant ir apibendrinant teologinę žmogaus kaip kilniausio Dievo kūrinio teologinę sampratą verta akcentuoti tai, kad:
Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ta prasme, kad jis pajėgus laisvai pažinti ir mylėti savo Kūrėją. Tai vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties ir kurį pašaukė pažinimu ir meile dalyvauti savo dieviškajame gyvenime.
Žmogus pajėgus laisvai pažinti ir mylėti savo Kūrėją.
Kadangi žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, jam būdingas asmens kilnumas: jis ne daiktas, bet asmuo, gebantis save pažinti, laisvai atiduoti save ir užmegzti bendrystę su Dievu ir su kitais asmenimis.
Dievas viską sukūrė žmogui, o žmogus buvo sukurtas, kad pažintų Dievą, tarnautų Jam ir mylėtų Jį, šiame pasaulyje su dėkingumu aukotų Dievui kūriniją ir būtų išaukštintas gyvenimui su Juo danguje. Tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje tikrai paaiškėja žmogaus slėpinys. Žmogui skirta atkartoti žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris yra tobulas „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), paveikslą.
Žmogaus asmuo yra kūninė ir kartu dvasinė būtybė. Dvasia ir medžiaga žmoguje sudaro vieną prigimtį. Ši vienybė tokia glaudi, kad dėl dvasinio prado, kuris yra siela, kūnas, kuris yra medžiaga, tampa gyvu žmogaus kūnu ir įgauna Dievo paveikslo kilnumą.
Vyras ir moteris Dievo sukurti kaip vienodo kilnumo žmogiškieji asmenys ir kartu vienas kitą papildantys kaip vyras ir moteris. Dievas panoro, kad jie būtų vienas dėl kito asmenų bendrystės labui. Jie pašaukti kartu perduoti žmogiškąją gyvybę, santuokoje sudarydami „vieną kūną“ (Pr 2, 24), ir valdyti žemę kaip Dievo paskirtieji „valdytojai“.
