Švenčiant juozapines skelbiame kalbą, pasakytą 2026 metų vasario 7 dieną konferencijoje Lazdijuose, minint kun. Juozo Zdebskio mirties 40-ąsias metines.
Išduodavo po vieną ir būriais
Draugai ir giminės poeto atsisakė.
O jis laimingas matė vakarais
Didžiulį dangų – tą Visatos akį.
Tokia rimtis, tokia galybė tos akies,
Ir smulkmenos kaip ugnyje joj tirpo.
Dangus tas patikės, kai nieks nebetikės.
Paguos ramus siūravimas avietės virbo.
Išduos, išjuoks, apspjaus ir nusigręš…
Poetas nesakys, kad laimės maža,
Kai perėjęs ir purvą, ir šiukšles,
Matys vėl šviesų debesų peizažą.
Šis 1964-aisiais, pirmojo kunigo Juozo Zebskio kalinimo metais, parašytas Jono Strielkūno eilėraštis „Poetas“ gan taikliai jį apibūdina. Kodėl kunigas Juozas buvo toks: gilus, taurus, kantrus pažeminimuose, nenešiojantis keršto, bet atleidžiantis, drąsus? Nes žvelgė į Dangų. Nes žinojo, kad „Dangus tas patikės, kai nieks nebetikės“. Nes Dangaus rimtyje ir galybėje kaip ugnyje sutirpdavo šio gyvenimo smulkmenos. Ir nors išdavystės buvo didelės, net iš labai artimų žmonių – „išduodavo po vieną ir būriais, draugai ir giminės poeto atsisakė“, – jis nepalūžo: „Laimingas matė vakarais didžiulį dangų – tą Visatos akį.“
Žinoma, ne iš naivaus poetiško idealizmo kunigas Juozas sėmėsi jėgos, ne svajingai žvelgdamas į debesis. Jis žiūrėjo į tikrąjį Dangų, į Amžinybę, į tikrąją mūsų Tėviškę. Jo mąstomoji malda, kreipianti ten, kur, anot giesmės, „džiaugsmas didis, kur vargai nespaudžia, kur sielos žydi kaip gražiausios rožės, kur tikras grožis“, – padėdavo pereiti ir purvą, ir šiukšles, išdavystes, pajuokas, spjūvius ir visų nusigręžimą. Kai turėdavo priimti sunkiausius sprendimus, eidavo mąstyti į kapines. Ten, matyt, geriausiai atsiveria Dangaus perspektyva. Ir kitus tos perspektyvos mokė: „Vaikeliai, į savo gyvenimą žvelkit kaip į Amžinojo gyvenimo pradžią, ir pagal šio kelio tikslą orientuokite savo šiandieną. Gyvenkite ne šia diena ir ne sau, o Amžinybei, Dievui ir savo broliui – žmogui“.
Šaltiniai kunigui Juozui pažinti
Į kunigo Juozo gyvenimą galima pažvelgti iš trijų skirtingų perspektyvų. Mėgstantys veiksmą ir turintys detektyvo gyslelę (kaip ir jis pats) gali pažvelgti į jį iš KGB, sekusio kiekvieną jo žingsnį, pozicijų: išliko stora aštuonių tomų 15 metų jo sekimo byla su 115 agentų pranešimais. Koks dostojevskiškas tų sielų dramatizmas! Būdami artimi kunigo Juozo aplinkos žmonės diena iš dienos išdavinėja jį saugumui.
Norintys į jį pažvelgti jį mylinčių žmonių akimis, gali skaityti jų prisiminimus. Apie jį liudija buvęs jo jaunimas – Eucharistijos bičiuliai, sakramentams ruošti vaikai, patarnautojai, moksleiviai ir studentai. Apie jį liudija inteligentai ir vienuolės, klausę jo rekolekcijų konspiraciniuose susibūrimuose. Apie jį liudija bendražygiai – pogrindžio spaudos, Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbiai, Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komiteto (TTGKK) nariai, misijų Tarybų Sąjungos platybėse pagalbininkai. Apie jį liudija jo lankyti politiniai kaliniai ir tremtiniai, tarybinėje kariuomenėje tarnavę vyrai. Apie jį liudija pirmaisiais mėnesio penktadieniais jo ištikimai lankyti ligoniai ir seneliai.
Galiausiai trečioji perspektyva – į kunigo Juozo gyvenimą galima pažvelgti jo paties akimis. Išlikę daug jo dienoraščių ir laiškų, atskleidžiančių jo rekolekcijų pasiryžimus, kovos su savo cholerišku charakteriu gaires, dvasinę draugystę su Viešpačiu Jėzumi, švč. Mergele Marija, šv. Teresėle, kitais šventaisiais, jo taurius žmogiškus ryšius.
Kalėjime per nuolatinį triukšmą ir keiksmus negalėdamas susikaupti mąstymus jis atlieka rašydamas ir palieka mums brangų lobį. Yra išlikę pamokslai, užrašyti jo paties ranka ar suguldyti saugumo informatorių ir įsegti į bylą, daugiausia seselėms vienuolėms vestos rekolekcijos, kuriose tiek daug dvasios gelmės, žmogaus asmens pažinimo ir gražaus humoro.
Ne vieno iš mūsų namuose yra visa lentyna kunigą Juozą menančių knygų. Viena jų grupė yra prisiminimai apie jį:
- Kryžiaus ir meilės kelias (1996).
- Vidas Spengla. Akiplėša. KGB kova prieš Bažnyčią (1996).
- Mylėti artimą: liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį pagal dokumentinio filmo videomedžiagą (1998).
- Dalia Malinauskaitė, Alė Žibūdaitė. Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia (1998).
- Loreta Teresė Paulavičiūtė. Kunigo Zdebskio malda (1999).
- Antanas Lesys. Bažnyčios riteris (2012).
- Birutė Žemaitytė. Kunigas Juozas Zdebskis. Jis gyveno tarp mūsų (2019).
Šiai grupei galima priskirti ir Gasparo Aleksos romaną Šventojo Akiplėšos medžioklė (2016).
Kitą knygų grupę sudaro paties kunigo Juozo dienoraščiai, laiškai ir pamokslai:
- Gyvenimas mąstymuose. I dalis. Kunigas tarp vagių: kalėjimo dienoraščiai (1996).
- Gyvenimas mąstymuose. II dalis. Kunigas tarp gėlių: iš dienoraščių (1996).
- Pažinsite iš vaisių: kunigo Juozo Zdebskio korespondencija – adresačių prisiminimai (1997).
- Menas gyventi. Pamokslų metmenys. I knyga (1997).
- Menas gyventi. Pamokslų metmenys. II knyga (1998).
1998 metais išleistoje knygoje „Menas gyventi. Pamokslų metmenys. II knyga“ nurodyta, kad rengiamos spaudai dar trys knygas: kunigo Juozo Zebskio rekolekcijos jaunimui, pasauliečiams ir vienuolėms. Ar jos buvo išleistos?
Zdebskis ir pats norėjo rašyti knygas – romanus. „Kai iš romanų įvykių tikėjimo tiesa, idėja tarsi nejučiom suspindi, – ji daug giliau veikia negu pateikiama gryna“ (Gyvenimas mąstymuose. II dalis. Kunigas tarp gėlių: iš dienoraščių, p. 64). „Kada pradėsiu rašyti? – Juk jau keturiasdešimti“ (Ten pat, p. 325). Deja, nespėjo įgyvendinti šio savo pasiryžimo.
Išliko Zdebskio verstų knygų rankraščiai. Gera, kad turime jo vestų rekolekcijų garso įrašus ir galime išgirsti gražų, sodrų jo balsą.
Be to, yra sukurti du filmai: režisieriaus Juozo Saboliaus dokumentinis filmas „Mylėti artimą“ (1997) ir režisieriaus Alvydo Šlepiko sukurtas serialas „Laisvės kaina. Disidentai“ (2019), kuriame Zebskį įkūnijo aktorius Arnoldas Jalianiauskas.
Pernelyg neliesti žemės
Vienoje Boriso Grebenščikovo, šiandien Rusijoje paskelbto užsienio agentu, dainoje skamba tokie žodžiai: „Меня учили ходить, чтобы не слишком касаться земли“ („Mane mokė vaikščioti, pernelyg neliečiant žemės“). Panašu, kad kunigas Juozas irgi buvo taip mokomas. Nuo vaikystės. Paties Dievo. Jokiai didesnei žemiškai jo svajonei nebuvo leista išsipildyti iki galo. Kad per daug neliestų žemės, neįleistų į ją šaknų.
Nuo mažumės jo vaikystės idilę užgožė sesutės mirtis – ji nuskendo baloje – ir mamos depresija. Savo bendražygiui Petrui Plumpai kunigas Juozas yra prasitaręs, kad turėjo ne vaikystę, o košmarą. Iš čia didelis jautrumas, melancholija, mamos ir moteriško-motiniško prado ilgesys. Iš čia užsidegimas domėtis psichologija ir gilus moters sielos pažinimas. Reiktų gerai pasukti galvą, kad surastume, ką iš kunigų galėtume statyti greta kunigo Juozo kaip moters sielos ekspertą.
Žvelgdami į jo jaunystės ir seminarijos nuotraukas matome františkos išvaizdos jaunuolį, vešlia, išpuoselėta šukuosena, su kuria išsiskirs tik kalėjimuose. Į tą jauną žmogų – baltą lapą – gyvenimas galėjo surašyti bet ką. Kaip bet kuriame gyvenime, taip ir šiame galėjo realizuotis vidutinybės banalumas ar net žmogiškos niekšybės paslaptis.
Seminarijos dvasios tėvas Juozas Grigaitis MIC pamoko klieriką Juozą pasišvęsti Švenčiausiajai Mergelei Marijai šv. Liudviko Grinjono Monforiečio (Grignion de Montfort) pavyzdžiu. Šis pasišventimas tapo jį išlaisvinančiais rėmais visam gyvenimui. Visus svarbesnius gyvenimo sprendimus jis priims kaip vaikas tardamasis su Dangiškaja, labai jam artima Motina. Mamos ilgesys atpirktas su kaupu.
Kunigiškas gyvenimas taip pat neleis pernelyg liesti žemės ir leisti šaknis. Tai atskleidžia jo tarnystės vietų chronologija. Verta atkreipti dėmesį, kiek laiko jam leista pabūti vienoje vietoje:
1953 m. liepa – Šiluvos parapijos vikaras; du mėnesiai.
1953 m. rugsėjis – Raseinių parapijos vikaras; dveji metai.
1955 m. rugsėjis – Šiupylių parapijos klebonas; vieneri metai.
1956 m. rugsėjis – Kauno Vilijampolės parapijos vikaras (skiriamas licenciato studijoms); vieneri metai.
1957 m. rugsėjis – Kauno Įgulos bažnyčios vikaras; pusantrų metų.
1959 m. balandis – Šakių parapijos vikaras; du su puse metų.
1961 m. spalis – Gudelių parapijos klebonas; trys su puse metų.
1964 m. lapkritis – Pravieniškių kalėjimo kalinys. Bausmės laikotarpis – vieneri metai – vėliau buvo sutrumpintas.
1965 m. birželis – Alytaus Angelų sargų parapijos vikaras; vienas mėnuo.
1965 m. rugpjūtis – Leipalingio parapijos vikaras; vieneri metai.
1966 m. – Kapčiamiesčio parapijos klebonas; treji metai.
1969 m. vasaris – atėmus kunigo registracijos pažymėjimą Prienų melioracijos darbininkas; vieneri metai.
1970 m. kovas – Prienų parapijos vikaras; pusantrų metų.
1971 m. rugpjūtis – Lukiškių ir Pravieniškių kalėjimų kalinys; vieneri metai.
1973 m. liepa – Šlavantų parapijos klebonas; vienuolika su puse metų.
1985 m. vasaris – Rudaminos parapijos klebonas; vieneri metai.
1986 m. vasario 5-oji – žūtis.
Žmogaus gyvenimas nėra tarpas tarp dviejų skaičių – gimimo ir mirties. Žmogus peržengia šias ribas. Ypač šis žmogus. Kunigui Juozui nebuvo nei dienos, nei nakties ribų. Jis nesutilpo nei parapijoje, nei Lietuvoje. Ir dabar, 40 metų po mirties, matyti, kad jo neapribojo net mirtis – jis toliau veikia, daro gerus darbus, stiprina savo žodžiu ir mus, savo draugus, sukviečia.
Širdies magnetas
Kas gražiausia šiame žmoguje? Kodėl jo asmenybė taip žavi ir traukia?
Gražiausias dalykas žmoguje yra pats žmoniškumas. Juo labiausiai į Dievą panašūs esame.
Labai nesinorėtų, kad kas ėmęs kunigo Juozo biografiją, dienoraščius ir laiškus taip juos išvalytų, iššlifuotų, išpreparuotų, kad ten liktų tik universalūs šventumo bruožai, tinkami kiekvienam šventajam. Žmogus yra originalas, Zdebskio žodžiais tariant, „unikatas“. Vienintelis toks. Ir tuo savo vieninteliškumu jis teikia garbę savo Autoriui – Kūrėjui. Kaip rašo šv. Ireniejus Lionietis, „Dievo garbė yra gyvas žmogus“.
Gražiai apie tėvelį Zdebskį pasakoja kun. Jonas Vailionis: „Tai buvo žmogus, sakyčiau, gyvas širdies magnetas, kuris traukė savo draugiškumu, palankumu, šiltumu, net savo silpnybėmis. Jis mokėjo supykti, ir visai nesigėdijo, kad gali būti piktas. Jis mokėjo užsigauti, ir visai neslėpė, kad jis gali užsigauti. Mus skyrė daug metų – mes buvome vaikai, o jis suaugęs vyras, galėjęs būti mūsų tėvas, net galbūt mūsų senelis, bet jo asmens savybės mus traukė – jis buvo magnetas. Mes po pamokų – nuo Veisiejų iki Šlavantų 12 kilometrų – su dviračiais važiuodavom, kad pamatytume Tėvelį, kad pasišnekėtume, kad pabūtume su juo.“ (Mylėti artimą, p. 194)
Jo žmoniškumas visus traukė. Laimėdavo kitų prielankumą ar prie kasos Tarybų Sąjungos didvyriams, ar kelias valandas vėluojant į laidotuves, ar į svarbius pogrindžio susirinkimus. KGB sudarytame kunigo Juozo Zdebskio „ryšių“ sąraše užfiksuoti 367 asmenys. Ne tik iš Lietuvos, iš Maskvos, Pavolgio, kitų TSRS vietų. Jis lengvai kūrė ryšius, draugystes, ir tie šilti ryšiai išliko.
Kai KGB atėmė registracijos pažymėjimą, jis įsidarbino pas klasės draugą Jurgį Brilių Prienų melioracijoje. Vienose rekolekcijose pasakoja, kaip juodu kartu rinko Jurgiui žmoną. Taip pat iš klasiokių. Ir gerai išrinko: Brilių šeimoje užaugo du kunigai ir sesė vienuolė. Onutė Brilienė tapo aktyvia kunigo Juozo bendražyge.
Kova už Dievo Karalystę
Visgi šis taikus ir labai mielas žmogus buvo karys. Žinome, kad „šiapusinė“, jei galima taip sakyti, Bažnyčia vadinama Keliaujančia arba Kovojančia. Yra laikas, kai link Dangaus galima ramiai keliauti. Bet taip pat yra laikas, kai dėl Jo reikia labai nuožmiai kovoti.
Kokia buvo kunigo Juozo kova? Kaip jis atrado savo kovos vietą? Kaip suprato, ką reikia daryti dėl Dievo Karalystės? Juk labai lengvai, daug lengviau nei mes šiandien, galėjo pasiteisinti: nėra sąlygų – viskas draudžiama. Vienas Zdebskio amžininkas ir konfratras pasakojo: kadangi nieko nebuvo galima daryti, rytą sėsdavau ant motociklo, nuvažiuodavau iki Gardino, nusipirkdavau limonado ir vakare grįždavau.
Žvelgdami į kunigą Juozą Zdebskį galime išskirti visą eilę jo kovos už Dievo Karalystę laukų. Pirmoji jo kova, trukusi visą gyvenimą, buvo kova su savimi pačiu. Kunigas Juozas turėjo nelengvą cholerišką charakterį ir iš mamos paveldėtą valdingumą. Be to, buvo ugniningos, net kerštingos prigimties, todėl tekdavo gerokai su ja pakovoti (Plg., Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia, p. 83). Rengdamasis kunigystei jis užrašo: „Nedovanoti sau šiurkštumo! Nespręsti ir nekalbėti įpykus! Niekuomet įžeistam neatsakyti įžeidžiamu tonu, nes tai jau yra pralaimėjimas. […] Kitiems skleisti giedrą nuotaiką; į visus turi būti palankus požiūris. Nes kas jiems padaroma – pačiam Jėzui padaroma.“ (Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia, p. 82)
Jo kovos su savimi sėkmė slypi jo nuolatiniame bendravime su Jėzumi, Švenčiausiąja Mergele ir visa ko nuolankus pavedimas jiems. Svarbūs jo dvasinio gyvenimo stulpai buvo kasdienė mąstomoji malda, rekolekcijos kartą per mėnesį, visiškas atvirumas dvasios tėvui ir jo nurodymų vykdymas (Plg., Gyvenimas mąstymuose. II dalis. Kunigas tarp gėlių: iš dienoraščių, p. 338).
Svarbiausias jo kovos ginklas – mąstymas. „Kunigas Juozas prisipažįsta, kad kai tik mąstymai nešlifuoja, nelygina jo atšiauraus būdo, jis vėl pasidaro išdidus, žiaurus, priekabus. […] Jis yra prasitaręs, kad būdamas kalėjime ir neturėdamas galimybės aukoti šventų Mišių, buvo bepradedąs elgtis kaip kiti kaliniai, – kartais užvirdavo siaubingas pyktis. Prisipažįsta, kad be Dievo pagalbos gyvenime būtų galėjęs tapti net nusikaltėliu (Ten pat, p. 84-85). Kalėjimo dienoraštyje užrašė: „Šv. Mergele, aš nustebęs pajutau, kad man visai netoli iki baisaus žiaurumo – tu žinai, kaip užsidega baisi aistra, įsitempia visi raumenys – taip norėtųsi trenkti smūgį mažajam Jurai, kad iš karto kristų“ (Ten pat, p. 98). Kunigo Juozo įžvalga: kad ekstremalioje situacijoje nepasielgtum kaip diktuoja aistra ar savigynos instinktas, turi būti iš anksto apmąstęs, kaip elgsiesi.
Nors kiti jį laikė neturinčiu baimės jausmo, jis guodėsi savo bičiuliui: „Tu nežinai, kaip būna sunku… Norėtųsi prisitaikyti prie gyvenimo. Aš savyje nešioju didelę baimės dozę, bet kai nuoširdžiai pasimeldžiu, atlieku mąstymą apie mirtį, pajuntu, kur turiu stovėti, kieno vardu kalbėti, ir tada suvokiu, kad privalau eiti Kristaus pėdomis.“ (Ten pat, p. 85)
Iš kur kilo jo kovos su savimi maksimalizmas?
Iš gyvo tikėjimo ir meilės. Jam giliai įstringa vieno šventojo mintis, kad Dievo meilės saikas yra meilė be saiko. Dienoraštyje užrašo: „Jei nesiaukosime daugiau negu įsakymai reikalauja, dėl to Viešpats gal nepasmerks mūsų, bet Amžinybėje mes matysime daug sielų, kurios sakys: „Jei tu būtum aukojęsis, mes būtume buvę išgelbėtos“ (Gyvenimas mąstymuose. II dalis. Kunigas tarp gėlių: iš dienoraščių, p. 28).
Antras svarbus jo kovos laukas buvo pogrindinė spauda. Jos svarbą suvokė nuo gimnazijos laikų, kai priklausė ateitininkų kuopelei, kuriai pats vadovavo. Kai tikyba pokario tarybinėse mokyklose nebuvo dėstoma, jie slapta rinkdavosi klebonijoje ir ten gaudavo knygų skaitymui. Juozas būrė norinčius skaityti religines knygas ir parūpindavo literatūros (Plg., Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia, p.14).
Baigęs seminariją matė, kaip labai trūksta religinės literatūros. Įtraukęs bendradarbiauti seseris vienuoles Loretą Paulavičiūtę ir Adą Benvenutą Urbonaitę, taip pat Stasę Sinkevičiūtę, Petrą Plumpą ir kitus, jis ėmė aktyviai dauginti pogrindinę spaudą – tiek maldaknyges bei Paltaroko katekizmą, tiek religinę bei istorinę literatūrą, taip pat poeziją. Stengėsi, kad literatūra būtų kuo įvairesnė, tiktų skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir tikėjimo žmonėms. Daugelis tų leidinių, prie kurių lopšio stovėjo kunigas Juozas, aktualumo neprarado iki šiol.
Pradžioje knygos buvo dauginamos spausdinimo mašinėlėmis, kurias parūpindavo ir remontuodavo jis pats. Vėliau, įsigijus ERA spausdinimo aparatą, darbas palengvėjo, bet konspiracija tapo sudėtingesnė – tokį didelį įrenginį sunku paslėpti. Jam vietos ieškota Dzūkijos miškuose, užgriuvusiuose Gudelių klebonijos rūsiuose ir Šlavantų bažnyčios palėpėje. Galiausiai išardytas dalimis jis buvo slapstomas skirtingose vietose.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika
Laisvos dvasios žmonės suprato, kad reikia ne tik maldaknygės ir katekizmo, ne tik istorinių knygų, romanų ir poezijos, bet ir drąsaus žodžio apie šiandieną, kuris įvardytų vykdomą Bažnyčios ir tikėjimo persekiojimą. Taip atsirado leidinys, dokumentuojantis „demokratiškiausios pasaulio šalies“ agresiją prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.
Kunigas Juozas labai susijęs su ja. Ne vien todėl, kad pirmasis jos numeris, pasirodęs 1972 m. kovo 19-tą – per šventąjį Juozapą, skirtas jo teismui, ir čia išspausdinta jo kalba teismo metu „Tarp dviejų įstatymų. Leidimas gyventi, kai draudžiama gimti“ apie Bažnyčios padėtį Tarybinėje Lietuvoje, – bet ir todėl, kad jis pats aktyviai rinko medžiagą Kronikai ne tik Lietuvoje, ją daugino, platino ir rūpinosi jos perdavimu į Vakarus.
Pasakojama KGB jam duotą vardą „Akiplėša“ patvirtinanti istorija: per vieno disidento teismą Vilniuje į teismo salę įeina kunigas Juozas Zdebskis; saugumiečiai užsipuola: „Ko tau čia reikia?“; jis su šypsena paaiškina: „Medžiagos Kronikai pasirinkti“ (Plg. Kryžiaus ir meilės kelias, p. 160).
Saugumas Zdebskį charakterizuoja kaip vieną iš pagrindinių dvasininkijos ekstremistinės veiklos įkvėpėjų, susijusį su LKB Kronikos leidyba. LKB Kronika ir tikinčiųjų teisių gynimas taip pat yra jo kovos laukas.
Tikinčiųjų teisių gynimas
Kunigo Juozo Zdebskio kovą už tikinčiųjų teises galima suskirstyti į tris etapus: prieš įsisteigiant Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų komitetui (TTGKK), TTGKK veiklos metu ir pogrindinio TTGKK laikotarpiu.
Tikinčiųjų teisių gynimu kunigas Juozas ima rūpintis gerokai anksčiau nei atsiranda TTGKK. Jis įsikurs tik 1978-ųjų pabaigoje, o kunigas Juozas jau prieš dešimtmetį rašė ir organizavo ne vieną pareiškimą valdžiai – tiek bažnytinei, tiek civilinei – ir rinko parašus po pareiškimais.
Pirmasis kolektyvinis pareiškimas su 63-jų Vilkaviškio vyskupijos kunigų parašais dėl Kunigų seminarijos padėties pasirodo 1968 m. gruodžio 27 d. Po geros savaitės, 1969 m. sausio 8 d., kunigai Zdebskis ir Dumbliauskas kreipiasi į TSRS Ministrų tarybos pirmininką dėl valdžios kišimosi į Kunigų seminarijos reikalus. Už tai kunigas Juozas praranda registracijos pažymėjimą, kitaip tariant, galimybę oficialiai vykdyti kunigo pareigas. Tenka darbintis melioracijoje.
1970 m. rugpjūtį – raštas Vilkaviškio vyskupijos administratoriui dėl Kunigų seminarijos ir draudimo jaunimui dalyvauti liturginėse apeigose. Tais pačiais metais su kun. Sigitu Tamkevičiumi renka parašus dėl kun. Antano Šeškevičiaus išlaisvinimo. (Plg. Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia, p. 45)
1974 m. spalio 11 d. – raštas TSRS Žmogaus teisių gynimo komitetui dėl Petro Plumpos, Povilo Petronio, Jono Stašaičio, Virgilijaus Jaugelio, Juozo Gražulio, Nijolės Sadūnaitės ir kitų, areštuotų už katalikiškos spaudos leidimą ir platinimą, išlaisvinimo. (Plg. Ten pat, p. 46)
Įsisteigus viešam TTGKK, pareiškimus imta rašyti sistemingai. Tuo rūpinosi visi komiteto nariai – kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas ir Vincentas Vėlavičius. Per penkis viešos veiklos metus TTGKK paskelbė 52 dokumentus, kurie pasiekė įvairias organizacijas, taip pat užsienį – Joną Paulių II, Madrido konferenciją, UNESCO, Amerikoj prezidentą Džimį Karterį (Jimmy Carter). (Plg. Ten pat, p. 48)
Sulig cheminiu nudeginimu, įvykusiu 1980 m. spalio 3 d. (jo mylimos šventosios Teresėlės diena), Zdebskis buvo pašalintas iš TTGKK, siekiant jį apsaugoti ir baiminantis sukompromituoti Bažnyčią. Bet „vos atsigavęs po spec. priemonės 1981-aisiais „Akiplėša“ vėl rašo LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui, Ministrų Tarybai ir vyskupams pareiškimą reikalaudamas laisvės Kunigų seminarijai, nešantažuoti ir neverbuoti kunigų. Ne tik rašo, bet ir renka šį pareiškimą remiančių kunigų parašus.“ (Akiplėša, p. 130)
Po to, kai 1983 m. suėmus kunigus Svarinską ir Tamkevičių buvo užgniaužta TTGKK veikla, 1984 m. pradėjo veikti slaptas TTGKK, kuriame kun. Juozas Zdebskis vėl aktyviai dalyvauja. 1985 m. Zdebskis suorganizuoja pareiškimą TSKP pirmajam sekretoriui Michailui Gorbačiovui, kuriame reikalaujama išlaisvinti įkalintus kunigus. Iki jo mirties jau tiek nedaug…
Pogrindinės seminarijos kūrimas
Kunigas Juozas ne tik rašė pareiškimus ir rinko parašus po protestais prieš apverktiną Kunigų seminarijos padėtį. Jis kūrė pogrindinę Kunigų seminariją ir buvo jos klierikų dvasios tėvas, vesdavo jiems rekolekcijas. Galbūt netgi buvo slaptas jos rektorius. Šią veiklą vėliau perėmė jėzuitų ir marijonų vienuolynai. Vis dėlto drąsi kova steigiant pogrindinę seminariją, kurios priešaky matome kunigą Juozą, buvo labai svarbi ne vien todėl, kad buvo paruošta visa eilė gerų kunigų, būtent dėl šios kovos tarybų valdžia leido padidinti legalios kunigų seminarijos klierikų skaičių.
Misijų kelionės
Lietuvos kunigų pastoracinė veikla už respublikos ribų, ypač tarp tremtinių, prasidėjo 1953 m., po Stalino mirties, kai kunigus imta paleisti iš lagerių. Tremtinių katalikų, ypač vokiečių, padėtis Tarybų Sąjungoje buvo apgailėtina. Po karo dalis jų grįžo iš tremties Kazachstane į Pavolgį, kiti apsigyveno Kirgizijoje, Tadžikijoje, Uzbekijoje arba liko gyventi Kazachstane (apie milijoną). Daug vokiečių katalikų gyveno Saratove, Volgograde, Čeliabinsko, Omsko, Novosibirsko srityse, Altajaus krašte. 1983 m. Kazachstane dirbo tik dešimt kunigų. Tadžikijoje ir Uzbekijoje kunigų nebeliko. Dievo meilės pavyzdžiu, praradęs meilės saiką kunigas Juozas pradžioje vienas ima lankyti tremtinius stiprindamas jų tikėjimą, vėliau – su kitais kunigais, vienuolėmis ir pasauliečiais. Nusistovėjo tam tikra pastoracinė tvarka: kažkas, paprastai vienuolė, nuvažiuoja anksčiau, paruošia sakramentams, tada atvažiuoja kunigas Zdebskis, krikštija, klauso išpažinčių, teikia komuniją, tuokia, lanko ligonius (Plg., Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia, p. 51 -52).
Pirmus kunigo Juozo ryšius su Pavolgio vokiečiais KGB užfiksuoja 1970 m., pradėjus aktyvų jo veiklos tyrimą. Vadinasi, jis ten veikė jau anksčiau. Misijinių jo kelionių – daugybė. Vien su Birute Žemaityte pas Pavolgio vokiečius – visa eilė: 1979 m. vasarą, gruodį, 1981 m. rugsėjį, 1982 m. žiemą, 1983 m. birželį, 1985 m. gegužę. Tai vien į Pavolgį. O kur dar kitos kelionės? Į Sibirą, Kinijos pasienį, Šiaurę. Vidas Spengla pažymi, kad kunigo Juozo parapija nesiribojo vien Lietuva, bet siekė Pavolgį, Sibirą, Armėniją, Moldovą, Ukrainą, Kazachstaną, Gruziją.
Prie šių misijinių kelionių reikia priskirti ir sąžinės kalinių – politinių kalinių ir tremtinių – bei kareivėlių, tarnaujančių tarybinėje kariuomenėje, lankymą. 1976 m. jis vyko į Permę, pas Petrą Plumpą. Tris kartus Bogučianuose aplankė ištremtą ses. Nijolę Sadūnaitę. Kelis kartus lankė Vladą Lapienį, Balį Gajauską. Porą kartų Tomsko srityje aplankė Julių Sasnauską. Tris kartus Kazachstane stiprino karinę priesaiką atsisakiusį duoti Robertą Grigą. Kai žinios apie Grigo padėtį pasiekė Vakarus, atviras jo karinės vadovybės teroras liovėsi. Lankėsi ir pas kitus. Be to, stiprindavo juos laiškais, siųsdavo pinigų perlaidas, siuntinius, net visiškai nepažįstamiems sąžinės kaliniams ir tremtiniams. 1979 m. Irkutsko srities KGB praneša Lietuvos TSR saugumui, kad tremtinei Glafirai Kuldiševai iš Lietuvos atsiųsta pinigų perlaida. Prie pranešimo prideda ir telegramos tekstą: „Katalikų komitetas, […] sužinojęs apie Jūsų liūdną likimą ir patiriamas skriaudas tremtyje nusprendė Jums broliškai padėti. Siunčiame telegrafu 100 rublių, taip pat apie Jūsų padėtį pranešame TSRS generaliniam prokurorui. Rašykite adresu: Lietuva, Lazdijų r., Šlavantai 234579, Zdebskis“. (Akiplėša, p. 103)
Kaip rašo Vidas Spengla, „[p]o jo žūties pasilikusiame archyve rasta nepaprastai daug jam rašytų laiškų. Stebina korespondencijos ratas ir apimtis: kada jis ir laiko turėjo atsakyti į tiek laiškų?!“ (Akiplėša, p. 104) Jei laiškuose pasitaiko buitinių reikalų aptarimo, jie tėra dvasinio gyvenimo fonas. Visi laiškai – sielos kalba į sielą.
Katalikiškojo jaunimo ugdymas
Anuometinė tarybinės valdžios kova dėl jaunimo stebėtinai panaši į šiandieninių ideologijų veikimo būdus. Tada, panašia ir šiandien, „pagrindis tikslas buvo internacionalinis auklėjimas […], pastanga pakirsti tautinę sąmonę – istorines bei kultūros šaknis ir sukurti homo sovieticus – žmogų be tėvynės“ (Akiplėša, p. 70). Tada, panašiai ir šiandien, buvo siekiama „išrauti tikrą istorinę atmintį ir vietoj jos pateikti komunistinės demagogijos prisigėrusį istorijos surogatą“ (Akiplėša, p. 71).
Per visas okupacijas Bažnyčia Lietuvoje buvo ne okupantų, o kovojančių dėl laisvės pusėje. Caro priespaudos metu, sukilimų laikais, spaudos draudimo metais ir okupacijos laikotarpiu Bažnyčią matome besipriešinančios tautos pusėje. Todėl Tarybų valdžia stengėsi jaunąją kartą nuo jos izoliuoti ir palenkti sau. Uždraudžiamas vaikų grupinis katekizavimas, patarnavimas liturgijoje, procesijose, giedojimas chore, trumpai tariant, bet koks aktyvus dalyvavimas liturginėse apeigose.
Jeigu kitose srityse – pogrindinės spaudos leidyboje, LKB Kronikos platinime – kunigas Juozas buvo konspiracijos meistras, tai darbuodamasis su jaunimu jis veikė atvirai – katekizavo vaikus, būrė patarnautojus. Už tokį atvirą neklusnumą du kartus buvo nuteistas kalėti.
Bet nei pirmas, nei antras kalinimas kunigo Juozo neišgąsdina ir pasišventimo ugnies neužgesina. Dar daugiau. Jo ėjimas kalėti, jo nekalta kančia, apie kurią mokė, tampa dar geresne pamoka jaunimui.
Jaunimą kunigas Juozas netruko surinkti po svarbiausia – Eucharistijos – vėliava. Tai, kas yra viso Bažnyčios gyvenimo centras, jis pasiūlo mažutėliams, Eucharistijai besiruošiantiems ir ją priėmusiems vaikams. Jis kvietė pasilikti Jėzaus draugais. Zdebskis šiam jaunimui pasiūlo tai, ko labai bijojo Tarybinė valdžia, – aktyvų įsitraukimą į Bažnyčios gyvenimą.
Draugystė su Jėzumi Eucharistijoje, malda, kuri vaikui yra dar nelabai suprantamas dalykas, giliau jo gyveniman įsirašo sujungta su bendraamžių draugyste, susibūrimais, bendra veikla. O kunigas Juozas čia turės ką pasiūlyti. Bus stovyklos su palapinėmis gražiose Lietuvos vietose, bus susibūrimai klebonijoje ir namuose po gimdadienio priedanga švęsti Vasario 16-ąją, bus vaidinimai ir montažai tautinėmis temomis, bus Kudirkos Tautinė giesmė, pokalbiai apie Tautos didvyrius, bus blaivybės įžadai, įsegti ženkleliai, vestuvės klebonijoje be alkoholio, bus gražios tarnystės ligoniams ir seneliams, pas kuriuos nusivežęs kunigas Juozas paragins atsiraitoti rankoves ir padaryti tvarką, bus kryžiaus statymai su gera adrenalino doze, mokantis konspiracijos ir sprunkant nuo saugumo ir užaugs graži karta, kuri perims ir neš kunigo Juozo Zdebskio neštą šviesą.
Kova už blaivybę
Alkoholis Tarybų valdžiai buvo puiki priemonė siekiant, kad tautos prarastų kultūrinę ir istorinę savimonę, ištirptų „broliškų tarybinių tautų šeimoje“ ir degraduotų. Kaip sakė Vytautas Vaičiūnas, „[i]šblaivinkite savaitei tautą, ir tarybų valdžia sugrius“ (Akiplėša, p. 79). O kunigas Juozas sakydavo: „Bus tikinti, blaivi ir dora tauta – bus ir laisva. Nors ir būtų sukaustyta okupantų retežiais.“ (Akiplėša, p. 41) Saugumas stropiai fiksavo visus Kunigo Juozo pasisakymus prieš alkoholio vartojimą ir tautos girdymą. Matyt numanė „Inžinieriaus“ (Vytauto Vaičiūno) žodžiuose slypinčią tiesą. Daug apie tarybinę melo mašiną pasako tas faktas, kad iš kunigo Juozo – visiško abstinento – vairavimo teisės buvo atimtos apkaltinus vairavimu išgėrus, beje, atsisakius daryti kraujo tyrimą, nors kunigas Juozas to reikalavo.
Pogrindinės rekolekcijos
Prieš mirtį disidentas ir signataras Algirdas Patackas kalbėjo apie būtinybę puoselėti daukantišką Lietuvą: ją mylintys turi burtis draugėn, pažinti vieni kitus iš veido ir veikti kartu. Tokią daukantišką Lietuvą matome tarybiniais laikais – besirenkančią butuose Kaune Žaliakalnyje ir kitur klausytis rekolekcijų, kuriose dalyvauja inteligentai, seserys vienuolės, esami ir būsimi klierikai. Jas veda jėzuitai ir tėvas Juozas. Saugumiečiai manė, kad Zdebskis taip pat yra jėzuitas.
KGB dokumentuose užfiksuota, kad per lenkų vyskupus Vatikaną pasiekus žiniai, jog kai kurie Lietuvos vyskupai yra parsidavėliai, lenkų vyskupai gavo Vatikano mandatą kai kuriuos iš kunigų „reakcionierių“ paskirti vienuolijų kapelionais. Galbūt ir kunigas Juozas tokį paskyrimą buvo gavęs?
Pavyzdys šiandienai
Kyla klausimas: ką šiandien darytų kunigas Juozas Zdebskis? Į jį atsako jo bendražygis kun. Alfonsas Svarinskas: „Kun. Juozas šiandien, kaip ir tada, darytų tą patį: važinėtų, šnekėtų, rinktų žmones, drąsintų, vestų rekolekcijas, bendrautų su jaunimu. Jis sugebėtų dirbti. Kiek jį pažįstu, jis nesilaikė vienodos formos ar vienodo veikimo būdo. […] Jis važiuodavo į Sibirą, dėl vieno kareivio pervažiuodavo visą Rusiją. […] [T]oks jo veikimas ne vienam jaunuoliui padėjo pasirinkti kunigo, vienuolio ar vienuolės pašaukimą. Kunigo darbo sėkmė daugiausia priklauso nuo to, kiek jis myli žmones, su kuriais dirba, ir kiek myli savo idealą“ (Birutė Žemaitytė. Kunigas Juozas Zdebskis. Jis gyveno tarp mūsų, p. 327).
Kunigo Juozo didelė meilė Dievui ir žmonėms ir buvo jo pastoracijos sėkmė. Kiek suskaičiuotume pasišventusių žmonių, padovanojusių savo gyvenimą Dievui, atsidavusių Bažnyčiai vien todėl, kad kažkada sutiko kunigą Zdebskį, buvo uždegti jo ugnies – jame liepsnojančios Dievo ugnies?
Jis nesiekė pastoracijos regimo efektyvumo, galimybės parodyti kažkokius savo darbo rezultatus, kuo susergame šiandien. Jis tiesiog rodė siaurą Išganymo kelią, nė kiek jo neplatindamas, o kaip tik dar pabrėždamas aukos būtinybę. Pats tuo keliu ėjo ir kitus kvietė kartu eiti. Jo pastoracija turėjo daug nematomų ir dažnam nežinomų sričių. Tas slaptas maldos gyvenimas, aukojimasis ir visko nukentimas kaip teisingos bausmės už savo ir viso pasaulio nuodėmes. Ne visi žinojo, kad ir vėliausiai sugrįžęs kunigas Juozas visada apeidavo Kryžiaus kelią.
Pavyzdinis Zdebskio pastoracijoje rūpestis pačiais vargingiausiais. Tais laikais dar nebuvo Caritas organizacijos, bet Šlavantų parapijoje tikriausiai nebuvo nė vieno klebono neaplankyto varguolio. Ligonių ir senelių lankyme jis buvo ypatingai uolus ir ištikimas. Pirmaisiais mėnesio penktadieniais savo ir Viešpaties apsilankymu pradžiugindavo ne vieną dešimtį ligonių ir senelių. Jo apsilankymas buvo tikras šviesos spindulys niūriose jų dienose. Savo mylimus ligonius jis aplankė ir apdegintas spec. priemone, kęsdamas didelį skausmą.
Šventojo demonas
Jeigu kokį žmogų įtariame šventumu – o ant kunigo Juozo toks įtarimo „šešėlis“ krinta, –paprastai šalia jo labai arti sukiojasi ir demonas, puolantis, varginantis, gundantis. Zdebskio atveju demonui nereikėjo vargintis kilnojant jo lovą, puolant juodo šuns pavidalu ar vaidenantis naktimis. Tuo metu demonas turėjo puikų įrankį – ateistinę valdžią ir KGB. Pastaroji buvo šėtono pavyzdžiu dieną naktį, be išeiginių ir šventadienių dirbanti organizacija. Jos puolimus kunigas Juozas patyrė labai aiškiai: sekimą, pasiklausymą, asmeninių laiškų skaitymą, slaptas ir viešas kratas, šmeižtus ir anoniminius laiškus bažnytinei vadovybei ir bendražygiams, spec. priemonę, galiausiai bandymus nužudyti.
Pirmą įtarimo signalą apie antitarybinę kunigo Juozo veiklą saugumas fiksuoja 1959 m. spalio 29 d. Daroma krata jo kambary ieškant antitarybinės literatūros. 1960 m. balandžio 8 d. jam, Šakių bažnyčios vikarui, užvedama operatyvinio tyrimo byla. 1964 m. lapkričio 26 d. klebonaudamas Gudeliuose už vaikų katekizavimą kunigas Juozas nuteisiamas metams kalėti. 1969 m. už aktyvią veiklą prieš ateizaciją jam atimamas registracijos pažymėjimas – teisė oficialiai atlikti kunigo pareigas.
1971 m. tarnaujant vikaru Prienuose kunigas Juozas nuteisiamas už vaikų katekizavimą vieneriems metams kalėti. Tų pačių metų balandžio 26 d. jam ir grupei kunigų KGB pradeda operatyvinio tyrimo bylą, kuri ji lydės visą likusį gyvenimą. Keisis tik bylos pavadinimai: ДОН Дело оперативного наблюдения (Operatyvinio stebėjimo byla), ДОР Дело оперативной проверки (Operatyvinio tyrimo byla), ДГОР Дело оперативной разработки главарей (Vadeivų operatyvinio tyrimo byla). Pastaroji išlikusi byla buvo bendros kunigų J. Zdebskio, A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus, A. Keinos, J. Kaunecko, V. Vėlavičiaus, L. Kalinausko ir V. Stakėno operatyvinio sekimo bylos „Voratinklis“ („Паутина“) dalis. Pogrindinės spaudos leidėjams be „Voratinklio“ dar buvo iškeltos „Tamsybininkų“ („Мракобесы“) ir „Leidėjų“ („Издатели“) bylos. Tų pačių 1971 m. gegužės 17 d. kunigas Juozas įtrauktas į bendrą sekimo agentūrinių-opretatyvinių priemonių planą kartu su Petru Plumpa ir Jonu Stašaičiu. 1979 m. liepos 7 d. jam pradedama atskira stebėjimo byla. 1983 m. sausio 4 d. visiems minėtiems kunigams užvedama „Vadeivų“ („Главари“) byla. „Akiplėšai“ pradedama bažnytinių organizacijų vadeivų ir autoritetų stebėjimo byla. (Plg., Akiplėša, p. 48-54)
Kunigą Juozą sekė keli KGB departamentai – penktas ir septintas. Vienas jam duoda slapyvardį „Akiplėša“, kitas – „Zdenek“. Išvykus iš Lietuvos sekimą perimdavo kitų TSRS KGB. Kaip savo knygoje rašo bylą išstudijavęs Vidas Spengla, tarp 2040 byloje esančių lapų (neskaitant, kad vienu lapu kartais laikomas ir vokas, kuriame yra 20-30 lapų) yra 465 agentūriniai pranešimai, kuriuos parašė 115 agentų, tarp kurių yra ir kunigų, ir kelios vienuolės (Plg., Akiplėša, p. 54).
Keli ypač skaudūs smūgiai buvo suduoti kunigui Juozui su tikrai velniška klasta. Tai – mėginimas jį apkaltinti epilepsija sergančios mergaitės nužudymu ir Maskvos sankcionuotas apdeginimas spec. priemone bandant inkriminuoti venerinę ligą.
Iki 1984 m. gegužės 25 d. KGB buvo numačiusi įsiskverbti į Šalavantų bažnyčią ir prieš „Akiplėšą“ panaudoti spec. preparatą. Vidas Spengla rašo: „Matyt tai buvo ne sekimo, o žalojimo ar žudymo priemonė. Tokios priemonės jam buvo taikytos ne kartą: agentai praneša iš paties kunigo Juozo pasakojimų girdėjęs apie jam organizuotas autoavarijas, užpuolimus, sumušimus bei apšvitinimą kalėjime“. (Akiplėša, p. 156-157)
Buvo tiesioginių bandymų nužudyti, galiausiai lemtingoji avarija Šalčininkų rajone, kelyje Kalesninkai–Eišiškės, ties posūkiu į Valkininkus.
* * *
1963 m. vasario 21 d. per laidotuves Naujojoj Ūtoj sakytame pamoksle kunigas Juozas pateikė tokį pavyzdį: „žmogus […] kur nors važiuoja, visiškai nepagalvodamas, kad vyksta į paskutinę savo gyvenimo kelionę… Tarsi koks paslaptingas mirties pasiuntinys skaičiuotų: tau liko gyventi – valanda, trisdešimt minučių, dvidešimt, dešimt, jau tik keli kilometrai žemės keliais tau keliauti, jau tik kelios minutės… […] [Š]tai jau paskutinis kilometras žemės kelionės ir…“ (Menas gyventi. I knyga, p. 187)
Pavyzdys tarsi apie jį patį. Jis irgi nežinojo, kuriame gyvenimo kilometre jo laukia mirtis. O gal nujautė ar net žinojo? Gal todėl 1986-iesiems laikraščius ir žurnalus užsisakė tik pusmečiui, o į paštininkės klausimą, kodėl ne visiems metams, atsakė: „Neaišku, kiek Dievas mane čia laikys“. Gal todėl nuvykęs į Kybartus nustebino jaunimą – Eucharistijos bičiulius – kalbėdamas taip, kaip niekada nekalbėjo. Sakė, kad reikia ruoštis persekiojimams ir sunkiai kovai.
Bet ir nujausdamas, o gal net žinodamas apie savo mirtį jis nemažino apsukų. Su ta pačia energija skubėjo dėl sielų darbuotis. Skaitant prisiminimus apie jį matai, kaip artėja ta riba – 1986-ųjų vasario 5-oji, šv. Agotos diena. O jis nepailsdamas lekia, kur reikia pastiprinimo, palaikymo, sakramentinės pagalbos, kur reikia gelbėti sielas, kovoti dėl Dievo karalystės.
Pabaigai norisi paties kunigo Juozo Zdebskio žodžio, kuris apibendrintų jo kovą tais nelengvais laikais ir sykiu charakterizuotų šiuos laikus, nurodytų gaires mūsų kovai. Tam siūlosi jo teisme pasakyti žodžiai:
„Gerbiamieji teisėjai! Jūsų sprendimą įvertins istorija. Tiesa laimės, nes ji yra amžina. […] Būti nuteistam už kunigo pareigų ėjimą man ne tik ne gėda, o garbė; aš atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuri sako: Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės…“ (Akiplėša, p. 76)
Kunigas Juozas Zdebskis – kovotojas už Dangaus Karalystę. Ta kova truks iki Antrojo Kristaus Atėjimo. Bet savo gyvenime jis laimėjo šią kovą. Neišleisdamas iš akių, kas yra tikrasis mūsų priešas, nė vieno žmogaus, nors ir kaip jį nuskriaudusio, nelaikė priešu. Visus mylėjo, visiems linkėjo Dangaus. Kaip guodžiančiai skambėjo jo žodžiai: „Vaikeliai, Dievas yra geras“. Atpažinęs, kad žmogaus gyvenime yra dvi amžinos kryptys – meilės ir puikybės – jis rinkosi pirmąją.
Kunige Juozai, užtark kartu su savo bendražygiais – Virgilijum Jaugeliu, Alfonsu Svarinsku, Nijole Sadūnaite, – su visais Lietuvos kankiniais ir šventaisiais mus ir mūsų Tėvynę Lietuvą!
