Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins’“.
Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.
Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Šlovė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 1–11)
Šeštasis Gavėnios sekmadienis yra minimas kaip Verbų ir Kančios sekmadienis. Tai metas mūsų gyvenimo kelionėje, kai turime sustoti, atsikvėpti ir dvasiškai permąstyti, kas mus atpirko ir išganė. Toliau per kitą, Didžiąją Savaitę, turime išgyventi ne tik Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, bet, kas svarbiau, suvokti savo dvasinio gyvenimo mirtį šiam pasauliui ir prisikėlimą nauju Kristaus žmogumi.
Žmogus, kuris gyvena su nuoskaudomis, piktumu, pavydu, apkalbomis ir kitomis žemiškomis silpnybėmis, nors nemiręs, tačiau lyg plaukiojantis mirties jūra ir nerandantis kranto kontūrų. Verbų sekmadienį bažnyčiose skaitydami Kančios istoriją, esame kviečiami atpažinti ir save kaip Petrą, Judą, Erodą, Pilotą ir galop minią, tik kiekvieną iš mūsų savaip išsižadantį, išduodantį, paliekantį pajuokai artimą, sunkią valandą nusiplaunantį rankas, o gal, veikiant minios sindromui, net lengvabūdiškai pritariantį blogiui.
Žmogus, kuris gyvena su nuoskaudomis, piktumu, pavydu, apkalbomis ir kitomis žemiškomis silpnybėmis, nors nemiręs, tačiau lyg plaukiojantis mirties jūra ir nerandantis kranto kontūrų.
Kančios istorija prasideda suokalbiu prieš Jėzų. Tik susimąstykime, kiek kartų esame priešgyniavę Dievo valiai, jautęsi neteisingai įvertinti draugų, viršininkų, o gal net paties Dievo?
Jėzaus galvos patepimas Betanijoje brangiausiu tepalu mums primena, kad visi mūsų gailestingumo darbai turi plaukti pirmiausia iš gryniausios ir švariausios meilės Dievui. Čia neturi būti nė mažiausios vietos pasipuikavimui ar bent slapčiausio troškimo save parodyti aukščiau kitų.
Judo išdavystė mums teprimena, kad esant arti valdžios negarantuota Dievo artuma.
Pasakojime apie pasiruošimą Velykų vakarienei, kur mokinius mieste slaptingai pasitinka žmogus, nešinas vandens ąsočiu, mus įspėja akylai sekti gyvenamo laiko ženklus, juose atpažinti Dievo veikimą.
Įspėjimas Judui skirtas ir kiekvienam iš mūsų, kai šiandienos pasaulyje tiek daug netikrų rodyklių, adresų ir mokytojų, – neiškeisti Jėzaus į apgaulingus ir netikrus šio pasaulio pažadus.
Prisimename Eucharistijos įsteigimą. Kokią Jėzaus skausmo valandą buvo suteikta Bažnyčiai dovana!.. Ypač tai vertinkime ir mes, kai mus aplanko skausmas, ligos ir nelaimės. Mes ne vieniši. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8,31)
Įspėjimas Petrui – tai įspėjimas ir visiems, kurie yra atsakingi už kitų likimus: kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta.
Getsemanės sode išvystame mūsų Atpirkėją, sielvartaujantį dėl artėjančios kančios ir liūdintį dėl mokinių žmogiško silpnumo. Tai tiesa – visus gyvenimo iššūkius ir baimes galime įveikti tik su malda: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ (Mk 14, 38)
Jėzaus suėmimas, teismas ir Petro išsigynimas tebus mums priminimas, gyventi nuolat užuojautos dvasia, saugotis bet kokio artimo smerkimo: išgyvenant suėmimą, įkalinimą be teismo, o neretai ir neteisingo teismo sprendimus. Pagaliau ir mums negarantuota to neišgyventi, tad gyvenime patekę į situacijas, kur patiriame dvasinius ar regimus pažeminimus ir suvaržymus, pelnytai arba ne, visada prisiminkime, kiek daug už mus iškentė pats Atpirkėjas, išduotas, suimtas, teistas ir net bendražygio išsigintas.
