Atėjo metas mums susirinkti prie Albino karsto. Noriu pradėti nuo dviejų prašymų. Vakar vėlai vakare bendravome per zoom’ą su Albino bičiuliais iš Vašingtono ir Peterburgo. Esu įpareigotas pasakyti jums po vieną jų mintį, tai, kas jiems po tiek draugystės su Albinu metų, o ji truko daugiau nei keturis dešimtmečius, labiausiai įsiminė.
Amerikietė, kuri gimė Amerikoje, taigi tikra amerikietė, paprašė: „Pasakyk visiems, kad per visą gyvenimą nesutikau žmogaus, kuris taip taisyklingai kalbėtų anglų kalba“. Turbūt tai buvo rezultatas tos Vilniaus universitete įkurtos laboratorijos, skirtos mokyti šnekamosios kalbos. Ji dar prisiminė, kaip Albinas jai dėkodavo už batus. Jam buvo reikalingi labai didelio dydžio batai, ir ji jam juos nupirkdavo. Pasirodo, tie batai labai pasitarnavo, kai reikėdavo sprukti nuo tam tikrų tarnybų.
Kita padėka Albinui buvo akademiko iš Peterburgo. Pasak jo, „Albinas buvo žmogus, kuris domėjosi kitu žmogumi. Ne šiaip domėjosi. Darė savo darbą.“ Albinas lydėjo jį iš Vilniaus į Kauną, ir, kaip sakė akademikas, „kol nuvažiavom iki Kauno, buvau supažindintas su visa Lietuvos istorija“. Už šį Albino darbą akademikas jam dėkoja.
Taigi, brangieji, mes šiandien čia susirinkome padėkoti Dievui už žmogų – žmogų nuo paties Dievo. Prisimena apaštalo Pauliaus žodžiai: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis teisėjas. Ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant“. Albinui šie žodžiai labai tinka. Manau, jis neabejotinai yra vienas tų, kurie su meile laukia Jo pasirodymo.
Albinas man primena tą, kurį galima pavadinti „tyruose šaukiančiojo balsu“. Šaukiančio, kad pabustume, pabustume iš apsnūdimo, kad pažvelgtume į savo gyvenimą, pirmiausia – tą, kuris vyksta čia ir dabar.
Pamenate, kaip Albinas būdavo apsirengęs? Kaip susišukavęs? Kokia būdavo jo laikysena? Jis nepaisė, kaip atrodys, bet visad žinojo, ką reikia daryti. Nes į gyvenimą, brangieji, mes turėtume žiūrėti ne tik iš Anapus perspektyvos, bet ir iš dabarties pozicijų. Patekti į Dangų trokšta kiekvienas tikintysis. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, ne tai turėtų būti svarbiausias mūsų tikslas. Tikras tikintysis yra tas, kuris kuria Dangų čia ir dabar. Ten, kur jis yra. Žinant Albino nugyventą gyvenimą, jis taip ir darė.
Religija, gyvenanti tik iš praeities liudijimų, galima sakyti, yra mirusi. Tai – apgailėtina religija. Ne taip yra su mūsų tikėjimu. Mes turime liudytojų ne tik iš praeities. Mes prisilietėme prie jų. Juos matėme, jų gyvenimą sekėme ir panorome sekti jų pavyzdžiu. Visi, kas pažinojo Albiną, pasakys, kad tai žmogus, kuris mylėjo Dievą ir mylėjo Tėvynę. Ne šiaip mylėjo. Jis mylėjo Dievą ir Tėvynę labiau už gyvenimą.
Evangelijoje girdėjome žodžius – „kas neapkenčia gyvenimo“. Juos reikia patikslinti. Albinas mylėjo gyvenimą. Kiek žinau, kai pateko į ligoninę, buvo nieko prieš sulaukti ir šimto metų. Jis mylėjo gyvenimą, bet nemanė, kad tas gyvenimas yra jo nuosavybė. Būtent taip reikėtų suprasti Evangelijos žodžius. Tas, kuris mano, kad gyvenimas yra jo nuosavybė, jį praras.
Albino gyvenimas ragina mus stabtelėti ir pamąstyti apie save pačius, apie savo baimes ir savo drąsą. Kad šis žmogus buvo drąsus, visi žinome. O iš tiesų drąsa yra meilė, kuri gali lengvai pakelti viską dėl to, kurį myli. Albinas mylėjo Dievą ir Tėvynę. Dėl jų jis galėjo paaukoti ir savo gyvybę.
Albinas pasakojo, kad grasinimas mirtimi jo neišgąsdindavo. Jis nebijojo mirties. Kiek kartų žvelgė į atgręžtą šautuvą, į vamzdį, iš kurio galėjo iššauti mirtina kulka. Kiek kartų bėgdamas girdėjo kulkas lekiant virš galvos, kai buvo norima jį įbauginti. Albinas sakė: „Aš būdavau visiškai ramus“.
Drąsa yra meilė, kuri gali lengvai pakelti viską dėl to, kurį myli.
Žinoma, grasintojai šiame pasaulyje neretai turi daug galios. Jie stiprūs. Jų rankoje valdžia. Ir suprantama, kad blogiui puolant žmogų gali apimti baimė. Grasinant to ir siekiama – palaužti žmogų ir laimėti jį sau. Bet Albinas žinojo Dievo žodį: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali nužudyti sielos. Verčiau bijokite to, kas gali pražudyti ir kūną, ir sielą pragare“. Todėl bijokime, brangieji, išmintingai, kaip dera tikinčiam žmogui, kad taptume bebaimiais ir nebereikėtų bijoti bet ko, kad bet kas užsinorėjęs negalėtų mūsų gąsdinti.
Nes yra vergo baimė ir tyra baimė, bausmės baimė ir baimė prarasti teisingumą. Teisingas žmogus bijo ne bausmės. Jis bijo tapti neteisingu. Tardymų ir kankinimų metu Albinas bijojo prarasti sąmonę arba tapti tokios būsenos, kurioje nevalingai išduotų kokią nors informaciją, galinčią pakenkti kitiems. Tokia buvo jo baimė. Baimė padaryti blogį, o ne to, kad padaręs blogį būsi už tai nubaustas.
Ne veltui apaštalas Jonas sako, kad tobula meilė stumia baimę šalin. Ir tikrai, jei žmogus dievobaimingas, jeigu jis myli Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis ir jeigu myli artimą taip pat, kaip patį save, – visa tai išstumia baimę įvairiausiose situacijose.
Kai skaitau Albino prisiminimus, iš tiesų gera pasidaro. Jam rūpi ne tik Dievas, ne tik artimas, bet ir kūrinija. Tikriausiai žinote, kaip jis išgyveno dėl savo šuns, kuris liko namuose, gynėsi, gynė savo namus ir buvo nužudytas. Albinas sakė: „Tam šuniui reikia paminklą pastatyti“. Toks jis, mūsų Albinas.
Jeigu žmonės eina kankinystės keliu, pačioje šio kelio esmėje glūdi nuolankumas. Nuolankumas, kuris yra atsivėrimas begalinei Dievo galybei. Albino nuolankumas buvo tikras, neapsimestinis. Manau, kad šiandien vėl galėčiau išgirsti tai, ką girdėjau prieš daugelį metų per monsinjoro Vasiliausko laidotuves. Tada prie jo karsto priėjo Tėvas Stanislovas ir pasakė: „Grynuoli tu, grynuoli“. Manau, šiandien jis tą patį pasakytų ir Albinui.
Žinoma, Dievas reikalauja iš mūsų nuolankumo, bet pirmiausia – kad būtume ištikimi mums padovanotam žmogiškumui, kad jo neprarastume. O tai, kaip žinome, neretai nutinka. Jau pirmieji tėvai išdavė žmogiškumą, Nereikia toli ieškoti. Kiekvienas galime prisiminti, kai norėjome garbės, valdžios, pinigų, kai grūmėmės ginčydamiesi tarpusavyje, kuris iš mūsų aukščiausias, kuris svarbiausias.
Albinui šitie dalykai nerūpėjo. Kas lankėtės pas jį, matėte, kaip kukliai jis gyveno. Nes svarbiausias jo tikslas buvo ne jis pats, ne jo gerovė, bet Dievas ir Tėvynė. Ir todėl jis buvo laisvas. Jam nereikėjo bijoti to, ko paprastai žmonės bijo, nes nenori prarasti privilegijų, kitokių dalykų, kurie pagerina jų gyvenimą.
Kaip Jonas Krikštytojas iš dykumos stojo prieš Romos imperiją, prieš fariziejus ir Rašto aiškintojus, prieš visus tų laikų ypatinguosius ar labai nusipelniusius ir kalbėjo (dabar vadinamus VIPais): „Jis vaikšto tarp jūsų, vaikšto su jumis, bet jūs Jo nepažįstate“. Lygiai taip pat ir Albinas. Iš gulagų, kalėjimų. Blogio imperijai, tų laikų „ypatingiesiems“ ir „nusipelniusiems“ (tų laikų VIPams) jis kalbėjo tą patį: „Jūs Jo neatpažįstate“. Suprantama, neatpažįsta paties Jėzaus.
Albinas kalbėjo, kad sutiko Kristų žmonėse, pirmiausia, savo artimuosiuose, vėliau tremtyje ir visur, kur tik jis buvo. Tremtyje jis randa mokytoją ir puikiai išmoksta vokiečių kalbą. Dabar yra studentų, kurie įvairiais būdais bando išsisukti, kad nereikėtų būti paskaitose, dėti pastangas, kažko siekti.
Albinas gimė 29-aisiais ano šimtmečio metais. Jis augo šešių vaikų šeimoje, kaip rašo savo prisiminimuose, „kur mamos darželyje gėlėmis žydėjo tikėjimo, vilties ir meilės ženklai, apjungti Gedimino stulpais“. Šeimoje vaikai buvo ugdomi krikščioniška ir tautiška dvasia. Rami, graži vaikystė truko nuostabius vienuolika metų, kol situacija ėmė stipriai keistis. Bet to, ką gavo šeimoje, jam pakako iki paskutinio atodūsio.
Šiandien gera proga melstis, kad būtų tokių šeimų. Gal ateis laikas, kai nelabai galėsime laisvai kalbėti. Buvo tokie laikai, kai laisvai kalbėti buvo galima tik virtuvėje, prie stalo, su pačiais artimiausiais žmonėmis. Bet jeigu yra šeimų, kuriose galima taip kalbėti virtuvėje, prie stalo, atėjus laikui, jos žinos, ką daryti. Tokia visuomenė bus neįveikiama ir nenugalima.
Chronologiškai sekant Albino gyvenimą, Dievo vedimas yra akivaizdus. Norint ieškoti įrodymų apie Dievo buvimą žmogaus gyvenime, čia yra tobulas pavyzdys. Gali atrodyti, kad visa tai buvo tik klaidos ir atsitiktinumaitai. Pavyzdžiui, raidės pakeitimas pase. Sako, kažkas suklydo. Pasakykite, ar galima tiek metų atsitiktinai išsigelbėti iš situacijų, kurios pavojingos gyvybei? Neįmanoma. Kiek kartų Albinas galėjo prarasti gyvybę, pradedant nuo vaikystės ir baigiant paskutiniaisiais gyvenimo metais! Dievo vedimas akivaizdus. Tarsi katė mama nešiotų kačiuką dantyse. Ir todėl visiškai aišku, kad Albinas tikrai nepatirs nieko grėsmingo.
Taigi, nebuvo klaida, kad jis atėjo į šį universitetą. Prisiminkime, kokiais laikais! Tai atrodo neįmanomas dalykas. Jis tapo dėstytoju! Dėstytoju anglų kalbos! Jis rūpinosi gražinti šį universitetą ir taip įgyvendinti savo meilę Dievui ir meilę Tėvynei. Albinas suburia bendraminčius. Negaliu nepaminėti Antano Kmieliausko, su kuriuo jie buvo tikrai geri bičiuliai. Aš tai žinau. Ne kartą esame kartu bendravę.
„Viešpats buvo su manimi ir mane stiprino, jis mane ištraukė iš liūto nasrų. Viešpats vėl mane ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės, paimdamas į savo dangaus karalystę“, – sako apaštalas Paulius. Šie žodžiai puikiai nusako Albino gyvenimą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Gerai žinau, kiek jis išgyveno kančių ir sunkumų – ne dėl asmeninių interesų, dėl Miško brolių rūmų. Tikriausiai žinote, kiek jam tai kainavo jėgų. Didžiulis paradoksas – žmogus turėjo džūgauti, kad gyvena Tėvynėje, kuri yra nepriklausoma, bet kova pareikalavo iš jo daugiau negu buvo galima tikėtis. Ir norėčiau išsakyti viltį, kad Albino mirtis galbūt pakeis šią situaciją. Gal bus atsikvošėta ir suprasta, kad tęsti tai, ką darė Albinas, yra prasminga, kad tai svarbu ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms. Tad sau ir jums visiems noriu palinkėti, kad tai įvyktų.
Brangieji, Albinas buvo žmogus, kuris atidavė visą gyvenimą Dievui ir Tėvynei. Dabar jis yra namuose, kurių iš jo niekas nebeatims. Niekas jokiais būdais, kad ir kaip norėtų, Danguje jo namų užimti negalės.
Amen
