Dalinamės ištrauka iš Krzysztof Wons SDS knygos „Visas teisus“. Kviečiame skaityti knygos antro skyriaus ištrauką pavadinimu „Tylusis”. Leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ yra didžiausia katalikiška leidykla Lietuvoje.
Kai jis nusprendė… Mt 1, 20
Slėpiningas Juozapo bruožas
Juozapui iš Nazareto būdingas vienas bruožas, kuris stebina ir labai išskiria jį visoje Biblijoje. Tas bruožas regimas, labai juntamas kiekvienoje Evangelijos eilutėje, kur kalbama apie Juozapą. Visuose įvykiuose, susitikimuose, aplinkybėse ir situacijose – tiek džiaugsmingose, kaip sužadėtuvės su Marija, tiek ir dramatiškose, kaip ta naktis, kai sužinojo, kad turi parsivesti į namus nėščią sužadėtinę, tiek įprastais momentais, tiek ir iškilmingais, ramiais ir audringais, kaip pabėgimas naktį nuo Erodo kareivių, – Juozapas visada tyli. Tradicija davė jam pravardę tylusis. Jo tyla yra skirtingai aiškinama ir interpretuojama.
Gali nuskambėti keistai, tačiau būtent Juozapo tylėjimas kalba apie jį daugiausia. Atskleidžia slapčiausią tiesą apie paprastą ir nepaprastą žmogų. Juozapas daugiausia apie save pasako tylėdamas. Jo tyla leidžia mums pažinti jį geriau – ne vien išoriškai, bet visų pirma jo vidų. Veda į giliausius jo asmenybės klodus. Tyla yra tam tikra prasme centrinis jo gyvenimo bruožas, vaisingiausia jo gyvenimo „vieta“.
Būtinai turime apmąstyti Nazareto dailidės tylą, nes nesuprasdami jo tylėjimo nesuprasime jo paties, nesuprasime tų nedaugelio Evangelijos eilučių, kurios apie jį kalba. Todėl susitikime su tylinčiu Juozapu, pabūkime su juo.
Tylintis Juozapas nėra tylenis. Tyli ne todėl, kad tingiai išsisuka nuo naujų iššūkių, ne todėl, kad atsitraukia ir bėga nuo atsakomybės, nuo susitikimų arba užsisklendžia savame pasaulyje, įsižeidžia ar maištauja.
Tiesa, būna negatyvus tylėjimas, kuris gali būti destruktyvus ir yra tam tikros pasyvios agresijos forma. „Galima tylėti ir savo tyla ką nors sužeisti“, – rašė Janas Twardowskis.
Juozapo tylėjimas visiškai kitoks. Jis ne pasyvus. Jis nepaprastai vaisingas. Jo „gyvenimo gramatikoje“ dažnai atsiranda passivum divinum (tokia gramatinė forma, kuri vartojama Biblijoje norint pabrėžti su galia veikiantį Dievą) – jo tyla yra teologinė. Tyli, kad savyje paliktų erdvės Dievui, erdvės, kuri nebūtų užimta jo žodžių. Juozapas ir dieną, ir naktį atsitraukia su savo žodžiais, kad padarytų vietos Dievui, kuris kalba.
Tyla padaro Juozapą nepaprastai dėmesingą, ryžtingą, kūrybingą. Per tylą jis suvaidino ypatingą vaidmenį žmonijos istorijoje. Daugelis įžvelgia Juozapo tylėjime kuklumą, nuolankumą, jautrumą, švelnumą, susivaldymą, diskretiškumą – ir tai tiesa. Kiek kartų Juozapas pasirodo evangelijų puslapiuose, vyrauja ramybės, tylos, diskretiškumo atmosfera. Viskas tampa subtilu. Todėl atrodo, kad jo tyla pasako apie jį kur kas daugiau. Kalba esminiai, pamatiniai jo pašaukimo ir misijos dalykai.
Ką sako Juozapo tyla?
Visi keturi evangelistai, ypač Matas ir Lukas, kaskart diametraliai skirtingose situacijose leidžia mums susitikti su Juozapu, kuris tyli, vadinasi, nori atkreipti dėmesį į kažką, kas jo gyvenime yra esminio. Jo tylos evangelijose negalime laikyti atsitiktine ar nereikšminga, bandant sumenkinti jo asmenį, nustumti į antrą planą. Anaiptol.
Nuolatinis Juozapo tylėjimas atkreipia dėmesį į jo nepaliaujamą klausymąsi. Tai ir yra svarbiausia jo tylėjime.
Nuolatinis Juozapo tylėjimas atkreipia dėmesį į jo nepaliaujamą klausymąsi. Tai ir yra svarbiausia jo tylėjime. Tylintis Juozapas yra besiklausantis Juozapas. Įsiklausęs į Dievą. Atrodo, kad būtent tai yra jo ypatingos asmenybės paslaptis, į kurią ir norėjo atkreipti dėmesį evangelistai. Evangelijos tekstai parodo jį visada tylintį, kad atkreiptų dėmesį į jo nepaliaujamą klausymąsi.
Galime sakyti, kad tas jo tylėjimas, o būtent – įsiklausymas, daro jį tokį, koks jis buvo Dievo akyse nuo pradžios. Tyla daro jį Juozapu pagal Dievo planą. Galima būtų apie jį pasakyti: „Juozapas, dailidė iš Nazareto, tai tas, kuris tyli, kad klausytųsi.“
Stabtelkime prie evangelistų aprašytų situacijų ir įvykių, kuriuose Juozapas yra ir tyli. Kiekvieną sykį tylos kontekstas vis kitoks… ir labai iškalbingas. Kiekviena paminėta situacija sako apie Juozapą vis ką nors esminio.
Tyla apreiškimo naktį
Pirmiausia – apreiškimo naktis. Pas Juozapą, kitaip nei pas Mariją, angelas ateina ne dieną, o naktį, ne tiesiogiai, bet sapne. Nuo pradžių žinome, kad angelo pasirodymas Juozapui sapne buvo tikrovė, ir visa, ką sakė, taip pat buvo tikra. Juozapas to nežinojo, jis turėjo atpažinti, kad tai nėra tik sapnas, o tada – įtikėti. Jis nelaukė sapno, nėjo miegoti tam, kad sutiktų angelą ir išgirstų, ką jam pasakys.
Iš Mato žinome, kad išgirdęs apie žmonos nėštumą, „nusprendė“ – enthymethentos – (Mt 1, 20), kaip pasielgti su Marija, kuri yra nėščia, kaip reaguoti į Jos nėštumą. Tylėjo ir kentėjo. Kentėjo ir svarstė. Nebėgo nuo to, kas atsitiko ir ko visiškai nesuprato, bet svarstė, ką daryti toje skaudžioje ir painioje situacijoje. Nežinome, kaip ilgai ieškojo sprendimo. Tačiau žinome, kad „sumanė“ – eboulethe – (Mt 1, 19).
Sapne ateina angelas, ir Juozapas girdi Dievo paliepimą – visiškai kitokį, nei jis buvo sumanęs. Tyli. Neklausia. Neieško paaiškinimų.
Iš Mato pasakojimo galime tiesiogiai suprasti, kad viskas vyko bemiegę naktį. „Sumanė“ ir, tik kai „nusprendė“, užmigo. Užmigo su paruoštu planu – tiek teisinga išeitimi, kiek žmogiškai sugebėjo. Jam labai daug kainavo sumanyti tokį sprendimą, geriausią iš visų galimų. Nusprendė tylomis atleisti žmoną.
Su tokiu sprendimu ir užmigo. Sapne ateina angelas, ir Juozapas girdi Dievo paliepimą – visiškai kitokį, nei jis buvo sumanęs. Tyli. Neklausia. Neieško paaiškinimų. Be žodžių pakeičia savo sprendimą. Daro taip, kaip angelas sakė, nors tas angelo paliepimas visiškai jį pranoksta.
Tyloje įžengė į beribį slėpinį, kuris jam buvo kaip tamsi naktis, tamsesnė už tą, kurią jis kovojo su savo mintimis. Taip visada yra. Nėra tamsesnės nakties už tą, kuri išnyra iš Dievo slėpinio. Apie tokią tamsą skaitome Biblijoje ne sykį. Kartais tai apleidimo tamsa – Dievo nutolimo jausmas (skotos), kartais tamsa dėl šviesos pertekliaus (gnofos). Juozapas patiria ir vieną, ir kitą tamsą.
Ėjo miegoti su nesiliaujančia baime. Tik vėliau, sapne, jo baimė pasikeitė į Dievo baimę. Angelo žodis „nebijok“ išduoda Juozapo sielos būseną. Tos baimės negalėjo pašalinti netgi kilnus sprendimas apsaugoti gerą Marijos vardą ir gyvybę, atleidžiant Ją tylomis. Juozapas bijojo.
Galime numanyti, kad žmogiškai buvo išsigandęs to, kas atsitiko. Rūpinosi ir tylėjo. Vis dėlto, kaip suprantame iš konteksto, jo tyla nekilo iš baimės. Ne todėl tylėjo, kad neteko žado baimės suparalyžiuotas. Juozapo tyla nesietina su egocentrizmu, galvojimu apie save, rūpinimusi vien savo asmeniu. Kaip tik priešingai.
Juozapo tyla padėjo jam susitikti su Marija ir su Dievu. Tylėjo galvodamas apie Mariją, svarstė, kaip su Ja pasielgti. Tylėjo galvodamas apie Dievą: ar tikrai elgiasi taip, kaip Jis nori? Žinome, kad taip buvo, nes Matas jį pavadino teisiu žmogumi. Dievas jam visada buvo pirmas. Save statė į antrą planą.
Žinome iš patirties, kad nėra lengva mąstyti apie kitus, kai iškyla baimė dėl savęs. „Dauguma mūsų baimių, – teigia Tomášas Halíkas, – nėra baimė ko nors iš išorės, bet baimė dėl savęs. Taip pat ir baimėje dėl kito būna daugiau baimės dėl savęs, nei esame pasiruošę tai pripažinti (bijau, kad galiu jį prarasti).“
Šiaip ar taip, Juozapas gulasi su baime. Kaip laiške rašė šv. Jonas (plg. 1 Jn 4, 18), tokią baimę išvyti gali tik tobula meilė. Tokia meilė kyla tik iš Dievo. Dievas iš tiesų įsiterpia. Siunčia angelą Juozapui miegant. Nežadina, bet kalbasi su juo sapne. Perkeičia jo baimę ir tylą… į šventą pagarbą. Atsiranda nauja patirtis. Šventa pagarba yra visiškai kas kita nei baimė.
Baimė – kai ko nors bijome arba kai apima nerimas, sukeltas vidinio drebulio, dėl kažko, kas gali atsitikti, nors nebūtinai atsitinka. Tai tipiškos žmonių būsenos, vadinasi, sukurtos žmogaus psichikos. Pagarbi baimė yra dovana iš aukštybių. Tai jau dvasinė patirtis. Tai pagarba slėpiniui, kuris mus visiškai pranoksta.
Pagarbi baimė – tai apstulbimas Dievui apsireiškus, nebūtinai stebuklingu būdu, apstulbimas dėl sacrum didybės ir neįžvelgiamumo, kurį lydi savo mažumo, pažeidžiamumo, ribotumo suvokimas. „Žmogus, besiremiantis savo jėgomis, – rašo Tomášas Halíkas, – apie Dievą žino tiek, kiek vikšras apie Britų muziejų. Ir atvirkščiai, pagarbi Dievo baimė jam nėra paprasta žmogiška baimė, bet tam tikra sukrečianti Dievo didybės patirtis, kuri lydi fundamentalų religinį potyrį: susitikimą su sacrum, su tuo bauginančiu ir kerinčiu slėpiniu.“
Dievas Juozapui yra Tas, kas ir kiekvienam iš mūsų: „Gelminė patirtis, kuri, – rašo Tomášas Halíkas, – išlieka mums visiškai kitokia, absoliutus slėpinys, pranokstantis ne tik visa tai, ką esame pažinę, bet ir tai, ką apskritai galime savo fantazijose įsivaizduoti.
Kas niekada nepatyrė apsvaigimo nuo tos gelmės, tas, ko gero, neturėtų vartoti žodžio „Dievas“, nes yra pavojus, kad po tuo žodžiu slepiasi tik dievukai, kuriuos kuria savo mintyse ir elgiasi su jais kaip nori, darydami juos magiškais amuletais, nešančiais laimę, vykdančiais mūsų norus . Visa tai yra stabmeldystės ir prietarų apraiškos, visiškai priešingos tikėjimui.“
Juozapas sugeba atsitraukti nuo savo žmogiškų apmąstymų ir sprendimų, kad padarytų savyje vietos Dievo slėpiniui, kurio nepajėgia aprėpti mintimis.
Juozapas sugeba atsitraukti nuo savo žmogiškų apmąstymų ir sprendimų, kad padarytų savyje vietos Dievo slėpiniui, kurio nepajėgia aprėpti mintimis. Todėl leidžia, kad slėpinys jį patį apglėbtų. Leidžiasi įsigyjamas Dievo.
Juozapui Dievas ir Jo valia nėra jo minčių išdava. Jis nenuskurdina ir nesuabsoliutina savo mąstymo ir sprendimų. Net jei vakar jam atrodė, kad tai buvo iš Dievo, šiandien geba jų atsisakyti tą pat momentą, kai per angelą apreikštas žodis leido jam suprasti, kad Aukščiausiasis mãno kitaip. Nepriskiria Dievui savo įsivaizdavimų, bet leidžia Jam paskirti naują vaidmenį savo gyvenime. Iki šiol kitaip suprato Dievo planus.
Dabar per Dievo angelą mokosi naujai perskaityti savo gyvenimą. Geba atsisakyti apie Dievą ir Jo valią savo vakarykščio supratimo, su kuriuo dar prieš akimirką gulėsi miegoti. Pabudęs iš sapno geba atsisveikinti su savo „vakarykščiu Dievu“, nepasilaiko Jo sau kaip savo asmeninių sprendimų garanto. Neįkalina Dievo savo mintyse ir sprendimuose. Nepadaro dievuko iš savo minčių, nesudievina savo proto. Juozapas parodo, jog reikia būti atsargiems, kad mūsų „vakarykštis Dievas“ netaptų šiandieniu dievuku. Juozapas leidžia Dievui būti Dievu. Ne tik troškimuose, mintyse ir sapne. Jis gyvena taip, kaip jam nurodė angelas. Nuo to momento, kai rytą pakyla iš guolio, daro taip, kaip liepė Dievo pasiuntinys. Parsiveda Mariją, savo žmoną, pas save. Jis santūrus žodžių, bet dosnus veikdamas pagal Dievo planą.
Iš lenkų kalbos vertė Vitalija Fedaravičiūtė.
