Nėra rimtesnių problemų? Tai dažnai skambantis pasipiktinimas, kai vėl ir vėl kalbame apie civilinės sąjungos įteisinimą. Išties, keista – įstatymas, kuris skirtas kelių procentų žmonių interesų įgyvendinimui, tapo viena svarbiausių politinių temų. Tačiau šių diskusijų iniciatoriai ne tie, kurie ginasi nuo galiojančios šeimos sampratos keitimo, bet tie, kurie per įstatymus atkakliai stumia pamatinės visuomenės moralinės sanklodos reformą. Nereikėtų ginti, jei niekas nepultų. Užtektų ramiai ir nuosekliai puoselėti.
Skaitant Pauliaus Gritėno tekstą „Kodėl reikia ginti šeimą?“ pirmas įspūdis gali būti apgaulingas. Nors ir su aliuzija į šeimos gynimą, tekstas yra nukreiptas priešinga linkme – neva ginant šeimos turinį, galima aukoti formą. Ir tai jau reiškia esminę reformą. Kyla klausimas: kas yra tas šeimos turinys? Ideologizuoto atsakymo primetimas, manipuliatyvi argumentacija bei kritikuojamos pozicijos nesuvokimas (o gal tyčinis iškraipymas) P. Gritėno tekste primygtinai prašosi atsakymo. Taigi žiūrim, kur čia šuo pakastas.
P. Gritėnas rašo: „Šeimos gynėjai dažniausiai visas jėgas sutelkia į bandymus įtikinti, kad tradicinė šeima išsiskiria ir turėtų būti įtvirtinta savo forma. Ta forma aktyviai ginama ir vaizduojama kaip tėvo, mamos ir vaikų santykis.“
Netiesa. Gindami prigimtinės šeimos sampratą, pagal kurią šeima kyla iš santuokos, tėvystės ir motinystės, giname ne (tik) formą, bet ir jos turinį. Prigimtinės šeimos esmė yra nukreipta į žmogiškos gyvybės pratęsimą. Todėl jos turinys yra vyro ir moters santykiai, turintys potenciją pratęsti gyvybę, bei iš tėvystės ir motinystės kylantys kiti giminystės ryšiai (tėvo ir mamos santykiai su vaiku, brolių ir seserų, senelių ir anūkų…).
Būtent šis turinys lėmė, kad šeima LR Konstitucijos 38 straipsnyje yra vadinama valstybės pagrindu, nes ji reikšmingai prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio: 1) dėl vaikų (valstybės piliečių) gimdymo, auginimo ir auklėjimo; 2) dėl santykinai tvarių vidinių šeimos santykių, paremtų kraujo/giminystės ryšiais ir bendrais vaikais, kurie natūraliai užtikrina savitarpio rūpestį, pagalbą pažeidžiamose būklėse (kūdikystė, liga, senatvė), pirminius ekonominius mainus ir kt. Šias visuomenei svarbias šeimos savybes lemia vyro ir moters lyčių skirtingumas, potencialiai leidžiantis pratęsti gyvybę. Lyčių skirtingumas yra visų Konstitucijos 38 straipsnyje paminėtų šeimos pagrindų (santuoka, tėvystė, motinystė ir vaikystė) egzistavimo priežastis.
Prigimtinės šeimos esmė yra nukreipta į žmogiškos gyvybės pratęsimą.
P. Gritėnas rašo: „Bet net ir aršiausi tradicinės šeimos formos gynėjai būna priversti pripažinti, kad šeiminis ryšys įmanomas ir kitokiais gyvenimo aplinkybių, pasirinkimų ar neišvengiamybių padiktuotais formatais. Šeiminį santykį puoselėja ir vieniša mama su sūnumi ar dukra, močiutės ir seneliai su anūkais, broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės.“
Ne, nereikia versti mūsų pripažinti to, kas akivaizdu – giminystės ryšiai tarp mamų ir dukrų, senelių ir anūkų ir pan. yra šeimos ryšiai. Tik svarbu nepamiršti, kad visi jie kyla iš vyro ir moters lyčių skirtingumo. Kiekviena dukra turi biologinį tėtį, net jei auga su vieniša mama. Anūkas yra senelių vaiko ir jam priešingos lyties asmens bendras palikuonis, net jei jų santykiai nėra formalizuoti. Kaip bežiūrėsi, mes nuoseklūs – vyro ir moters lyčių skirtingumo potencija pratęsti žmogišką gyvybę yra šeimos esmė, ir nulemianti jos turinį, ir organiškai kylanti iš formos.
O ką gi P. Gritėnas laiko šeimos turiniu, kurį siūlo ginti? Štai: „Metafizinis artumas, ištikimybė, pasiaukojimas, gebėjimas peržengti savo interesus, gebėjimas įsijausti į kito jausmus, solidarumas ir jautrumas – šeiminio santykio pagrindas.“
Be galo patrauklu (ir tiesa, kad šeimai būdinga)… Norisi pasveikinti autorių pirmą kartą pavartojus „metafizinio artumo“ terminą lietuviškame diskurse apie šeimos sampratą. Tik klausimas, kaip juridiškai tą metafizinį artumą reikėtų fiksuoti ir kaip išmatuoti (ne)pakankamą jo intensyvumą šeimos registravimui? O ar tikrai metafiziniam artumui būtinas teisinis pripažinimas? Kodėl valstybė turi juo domėtis ir reguliuoti įstatymais? Iš kitos pusės – ar metafizinio artumo ir visų kitų P. Gritėno vardinamų šeimos turinio elementų negali būti ne šeiminiuose santykiuose, pavyzdžiui, tikroje draugystėje? Aišku, kad gali. Tai kas tuomet yra šeima? Koks juridinis faktas reikštų jos atsiradimą? Kokia apimtimi ją reguliuoti ir kaip vykdyti šeimos politiką?
Deja, toks turinys teisiniam reguliavimui netinka ir neturi būti valstybės dėmesio objektu. Teisė nesikiša į neapčiuopiamus tarpasmeninius ryšius, kurie neturi lemiamos reikšmės visuomenės bendrajam gėriui. Valstybei rūpi vyro ir moters šeima, nes ji pirmiausia yra apie vaikus – naujus šalies piliečius, itin pažeidžiamą ir papildomos apsaugos reikalingą grupę.
Verta pasidalinti dar vienu viliojančiai gražiu P. Gritėno paragrafu: „Šeima yra ir viena paskutiniųjų metafizikos priebėgų, pareikalaujanti iš mūsų nelogiškų, neracionalių sprendimų, kuriuos diktuoja gilus artumo, tapatumo, prisijaukintos kitybės pojūtis. Jei jau veržiamės ginti šeimą, tai ar nederėtų pradėti būtent nuo šių svarbių dalykų įsivardijimo? Kokiais žmonėmis mus daro šeiminis ryšys? Kokias vertybes jis mums sukuria?“.
Valstybei rūpi vyro ir moters šeima, nes ji pirmiausia yra apie vaikus – naujus šalies piliečius, itin pažeidžiamą ir papildomos apsaugos reikalingą grupę.
Taigi rimtas klausimas, kokiais žmonėmis mus darytų įstatymu įtvirtinta P. Gritėno siūloma šeimos samprata – efemeriškas subjektyvus „metafizinės priebėgos“ pajautimas, jei atsisakome galiojančių formos reikalavimų, t.y. lyčių skirtingumo, santuokos, galbūt ir partnerių skaičiaus ar amžiaus cenzo? Kokias vertybes kurtų? Tiesa, gyvenime visaip gali būti ir būna, tačiau kol niekam nekyla pavojus, tai tėra privataus gyvenimo reikalai, į kuriuos valstybė nesikiša, net jei priimami sprendimai „neracionalūs ir nelogiški“.
Vyro ir moters šeima, paremta vienas į kitą nukreiptu, porą praaugančiu tikslu (gimdyti, auginti, auklėti abiejų palikuonis), yra palankiausia aplinka formuotis sveikoms, brandžioms, moraliai stiprioms asmenybėms. Šiam bendram tikslui reikia tarpusavio meilės, kantrybės, tvirtumo, pasiaukojimo, savo interesų apribojimo dėl kito ir ištikimybės. Pirmoji ir svarbiausia tokios šeimos vertybė yra žmogaus gyvybė, o kartu ir visa kita, kas reikalinga šeimos klestėjimui bei kiekvieno šeimos nario pilnam išsikleidimui.
Beje, prigimtinėje šeimoje jos narių tapatybė nėra apibrėžiama pagal lytinį potraukį – priešingai, koks jis bebūtų, jis turi būti valdomas vardan šeimos bendro labo. Prigimtinės šeimos narių tapatybės nusakomos pagal „gimtinius“ tarpusavio ryšius: vyras, žmona, tėtis, mama, sūnus, dukra, brolis, sesuo… Visiems šiems šeiminiams ryšiams atsirasti neišvengiamai būtinas lyčių skirtingumas – ir kaip formos, ir kaip turinio bruožas.
Be abejo, situacijų pasitaiko visokių, bet kalbame apie šeimos esmę ir siekiamybę, kurią valstybė gali ir turi puoselėti savo šeimos politika. O šeimos gynėjai – ginti, suvokiant tikrą šeimos turinį, prasmę ir svarbą individualaus asmens ir bendrajam visuomenės gėriui.