Asociacijos „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ iniciatyva vyksta vadinamoji raudonoji savaitė. Šiais metais ji minima lapkričio 16–23 dienomis. Asociacija paragino reiškiant solidarumą su persekiojamais krikščionimis raudona spalva apšviesti žinomus architektūros paminklus.
Dvejose ataskaitose apie krikščionių persekiojimą visame pasaulyje nurodoma, kad represijos didėja. Europoje 2021 m. įvyko šimtai incidentų.
Trečiadienį paskelbtame asociacijos „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ tyrime nustatyta, kad nuo 2020 m. spalio iki 2022 m. rugsėjo mėn. 75 proc. iš 24 tirtų šalių (tai šalys, kurios žinomos dėl savo pažeidinėjimų į religijos laisvės teisę) padidėjo represijų ar persekiojimo mastas, o ši tendencija pastebima jau kelis dešimtmečius.
Sirijoje krikščionių sumažėjimas drastiškas
Pasak asociacijos „Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“ prezidento Thomas Heine-Geldernas (Tomas Hainė – Geldernas) pastaruoju metu labai pablogėjo krikščionių padėtis šalyse, esančiose į pietus nuo Sacharos – Burkina Fase, Nigeryje, Nigerijoje ir Malyje.
Tenykščiai krikščionys kenčia nuo nusikalstamų grupuočių savivalės. Dėl valdžios institucijų ir policijos korupcijos jie lieka praktiškai be teisinės apsaugos.
Klimato kaita taip pat daro neigiamą poveikį, nes kai kuriuose regionuose piemenys, ieškodami maisto savo bandoms, palieka jas ganytis valstiečių laukuose. Tai kelia socialinę įtampą, kuri dažnai virsta tarpreliginiais nesusipratimais.
Kitokia padėtis Sirijoje, kur liko tik keli šimtai tūkstančių krikščionių. Dėl jau vienuolika metų vykstančio karo daug krikščionių išvyko iš šalies, o tie, kurie pasiliko, gyvena labai sunkiomis sąlygomis.
Vis didesnį susirūpinimą kelia į religiją atsiremiantis nacionalizmas Indijoje ar Mianmare, totalitarinės ideologijos Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje bei Pakistano visuomenės radikalizacija.
Katalikų padėtis Rusijoje taip pat pablogėjo po Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Pasak kenčiančius krikščionis remiančios organizacijos vadovo, tai susiję ir su popiežiaus Pranciškaus kritika Maskvos patriarchui Kirilui, kuris, kaip žinoma, visiškai remia Rusijos prezidentą.
Libane sunki ekonominės padėtis lemia tai, kad vis daugiau krikščionių ryžtasi emigruoti.
Pavyzdžiui, organizacijos atstovai kalbėjosi su Nigerijos pastoriumi, kuris 2022 m. Sekminių sekmadienį per išpuolį neteko 40 savo bendruomenės narių. Jis sakė, kad jo bendruomenė yra „sugniuždyta sielvarto“. Niekas neatėjo jai padėti, nei policija, nei praeiviai, o nusikaltėliai iki šiol nežinomi.
Ne tik Nigerija, bet ir visas Afrikos žemynas kenčia nuo augančio islamo ekstremizmo. Boko Haram, Al-Shabaab ir Vakarų Afrikos provincijos Islamo valstybė (ISWAP) skleidžia grasinimus ir žudo.
Artimuosiuose Rytuose krizės ir besitęsianti migracija kelia grėsmę trijų seniausių pasaulyje krikščionių bendruomenių – Irake, Sirijoje ir Pakistane – išlikimui.
Paradoksalu, bet esama ženklų, kad kai kuriose Artimųjų Rytų dalyse krikščionių padėtis yra blogesnė nei Islamo valstybės okupacijos metu. Emigracija labiausiai pastebima Sirijoje, kur krikščionių skaičius sumažėjo nuo 1,5 milijono (10 proc. gyventojų) 2011 m. iki maždaug 300 tūkst. dabar (mažiau nei 2 proc. gyventojų).
Europoje krikščionys taiko savicenzūrą
Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje stebėsenos organizacija (Oidac) 2021 m. užregistravo 500 smurto ir kitų nusikaltimų, motyvuotų netolerancija krikščionims, atvejų.
Europoje dauguma jų (apie 300) užfiksuoti kaip „neapykantos nusikaltimai“ susiję su vandalizmu, pavyzdžiui, bažnyčios pastato išniekinimu ar turto sugadinimu. Vienas iš šūkių paliktų grafičio būdu buvo toks: „Vienintelė bažnyčia, kuri duoda šviesą yra deganti“.
Apie 80 atvejų buvo susiję su aukų ar religinių daiktų vagystėmis, o 60 – su tyčiniais ar netyčiniais padegimais. Taip pat žinoma 14 fizinio smurto, įžeidinėjimų ar grasinimų atvejų ir keturios žmogžudystės.
Prancūzija ir Vokietija yra antikrikščioniškų nuotaikų sukeltų incidentų viršūnėje.
Pavyzdžiui, vienas dainininkas buvo pavadintas protiškai atsilikusiu, nes buvo krikščionis.
Pagal žymes (grafičių purškėjų parašus ar simbolius) ir studijuojant internetines žinutes galima susidaryti vaizdą apie nusikaltėlių praeitį. Kartais jie būna satanistai, sakoma pranešime, kartais – islamo grupuotės. Kitus išpuolius vykdo kraštutinių kairiųjų grupės, feministės arba LGBT aktyvistai.
Taip pat ataskaitoje kalbama apie „didėjančią pasaulietinę netoleranciją“ Europoje. Oidac gavo „nerimą keliančių skaičių“ apie neigiamus stereotipus, smurto pateisinimus ir įžeidimus krikščionių ir krikščioniškų konfesijų atžvilgiu iš visuomenės veikėjų ir net politikų bei žurnalistų. Pavyzdžiui, vienas dainininkas buvo pavadintas protiškai atsilikusiu, nes buvo krikščionis. Žurnalistai krikščionybę apibūdino kaip „pavojingą ideologiją“, o tikinčiuosius – kaip „kvailus religinius fanatikus“.
Įstatymų pasiūlymai ar nauji įstatymai, susiję su krikščioniškąja etika, pavyzdžiui, abortų, eutanazijos ir lyčių klausimais, kelia nesutarimus visoje Europoje, pažymi Oidac.
Iš dalies dėl didėjančios įtampos krikščionys vis dažniau taiko savicenzūrą. Kitaip tariant, jie atsargiau viešai reiškia savo įsitikinimus, bijodami diskriminacijos ar sankcijų. Oidac aiškiai įvardija poveikį: „Tai netiesiogiai veikia religijos laisvę ir turi įtakos jų psichinei sveikatai“.
