Kretingos pranciškonų vienuolyne buvo surengtas atminimo vakaras, skirtas dviejų iš Žemaitijos kilusių garsių asmenybių – medžio ir akmens skulptoriaus pranciškono Viliaus Orvido ir jam didžiulę įtaką dariusio mąstytojo disidento Justino Mikučio – atminimui.
Lietuvoje – šaknys ir Orvidų trauka
Į vienuolyno refektorių rinkosi V. Orvidą pažinoję žmonės, menininkai, vienuoliai, o jų centre – garsus ukrainiečių režisierius, operatorius, scenaristas Oleksandras Dirdovskij (Oleksandr Dirdovskyi), sukūręs daugiau kaip 45 filmus, laimėjęs ne vieno tarptautinio kino festivalio prizą. Į Kretingą jis atvežė kelis Viliui skirtus savo filmus ar jų fragmentus: „Allusion“ – 2007 m., „Vilius Gabrielius. VII sąsiuvinys“ – 1992 m., „Orvidų sodybos medinės skulptūros. Aware“ – 2023 m.
Menininkas tvirtino, kad abu su žmona Larisa Dirdovska, kuri taip pat dalyvavo atminimo vakare, jau 31-erius metus domisi V. Orvido kūryba. 1990 m. jis gyveno Orvidų sodyboje, o 1992-aisiais, praėjus vos dviem mėnesiams po jo mirties, kūrė ten pirmąjį filmą „Vilius Gabrielius“, vėliau – dar kelis filmus. Prasidėjus karui Ukrainoje, pasitraukė iš Kijevo ir apsistojo Vilniuje. Jis tvirtino, kad jo šaknys – Lietuvoje, todėl ši šalis jam ypatinga: ne vien dėl protėvių, bet ir todėl, kad čia gyveno genialus kūrėjas Vilius Orvidas.
Režisierius prisiminė, kaip pirmąsyk su grupe Ukrainos bohemos atstovų atkako į Orvidų sodybą Gargždelėje – ši tuomet jam priminė rojų žemėje: „Fantastinė vieta, laisvesnės vietos tuo metu neįmanoma buvo rasti. Vienas vienuolis tuomet pasakė: jeigu dabar gyventų Jėzus, jis gyventų būtent šioje sodyboje.“
Sodyba – tarsi Nojaus laivas
Po V. Orvido mirties, O. Dirdovskij dar kelissyk atvyko į Lietuvą, suko filmus apie Viliaus gyvenimą ir kūrybą. Apie paskutinį jo buvimo žemėje laiką prieš kamerą dalinosi bičiuliai ir liudininkai. Parodžiau ir kitokią sodybos pusę, tai nepatiko Viliaus artimiesiems, paveldėjusiems sodybą. Todėl, režisierius atviravo, Gargždelėje jis tapęs „persona non grata“, į sodybą filmuoti patekdavęs kone partizaniniu būdu, o sykį – persirengęs moterimi.
Labai apmaudu, sakė jis, kad kaskart atvykus, jis pamato, kaip nuo laiko nyksta medinės Viliaus skulptūros, kurias su džiaugsmu priimtų bet kuris muziejus.
Kuo gi filmų kūrėją Oleksandrą taip traukė ši vieta? „Įsižiūrėję į sodybos kūrinius, jaučiame tiesos paprastumą, amžinumą laikinume, lacrime rerum (lotyniškai – verkiančius daiktus). Besilankant sodyboje, pavergia netobulas grožis, o kartu – ir nerimas, kad mes, Viliaus pasekėjai, nepajėgiame išsaugoti daugelio skulptūrų, prislopintas jų gelmių grožis – jau beišeinąs į nebūtį.
Filmuojant ir apima graudulys – išgyvename ir savo vienatvę tarsi bendrą žmogaus ir skulptūros likimą. Tėvo ir sūnaus Orvidų, jo bičiulių sukurtą trikampę erdvę – tokia buvo unikalios sodybos forma, pokyčius, praregėjimus drįstame vadinti lietuviškuoju Aware (Žinančiuoju). Ši sodyba mums visiems tarsi Nojaus laivas, apie kurį paskutiniame savo interviu ir kalbėjo Vilius Orvidas“, – tokiomis įžvalgomis dalijosi režisierius.
Įkvėpė pienių pūkai
O. Dirdovskij žavi ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Antano Mončio darbai, – jis rado gilių filosofinių šių lietuvių kūrėjų sąsajų būtent su V. Orvido kūryba. Būtent Kretingoje parodytame jo filme „Allusion“ („Aliuzijos“) ir persipina genialiojo Čiurlionio paveikslų bei Orvido skulptūrų meninės idėjos ir filosofinės gijos.
„Čiurlionis – toks didis, kad niekad net nedrįsau kurti filmą apie jo kūrybą. Bet viskas įvyksta netikėtai – toks yra paties Kūrėjo sumanymas: apsilankęs Čiurlionio muziejuje Kaune, atvykau į Gargždelę. Paėmiau kamerą, bet negaliu filmuoti – toks jaudulys dėl to, ką pamačiau. Ir staiga – išeidamas iš sodybos pamatau skraidančius pienių pūkus ir man kilo asociacija su Čiurlionio paveikslu „Tyla“. Vėliau mano filmą pamatęs Vytautas Lansbergis pasakojo šio paveikslo gimimo istoriją: kai pas Čiurlionį apsilankė keli užsieniečiai dailininkai, žinojo, kad jis yra keistuolis. Ir staiga Čiurlionis – klūpt ant kelių, šie galvojo – išprotėjo. O jis jiems iš po kojų ištraukia pastelės gabaliuką – brangiai kainavę dažai buvo besibaigią, tad jis labai nudžiugo aptikęs tą gabalėlį. Juo jis ir nutapė tuos savo garsiuosius pienių pūkus“, – dalijosi menininkas.
Mąstytojo įtaka Viliui
Kita renginio dalis skirta garsaus žemaičių disidento, pedagogo, mąstytojo šviesaus atminimo Justino Mikučio 102-osioms gimimo metinėms paminėti. Būtent jo ir buvo ištarta frazė apie V. Orvido kurto meno „taiklų nepataikymą“. Todėl, patikino šio renginio organizatorius muzikos atlikėjas Giedrius Šarka, ir buvo susieti šių dviejų iškilių žmonių gyvenimai, jiedu abu žemaičiai: vienas jų – iš Gargždelės, kitas kilęs nuo Šateikių Plungės rajone.
G. Šarka pasakojo, kad J. Mikutis suvokė meną kaip labai švarų procesą, skatindavo menininkus atsiduoti Dievui, netrukdyti Jam veikti per save. Menininkas gyvena savo gyvenimą ir nesisavina savų kūrinių, leisdamas Kūrėjui veikti jame ir per jį. Jis pastebėjo, kad kaskart, apsilankęs pas J. Mikutį, Vilius sugrįždavo vis kitoks ir akmenį tašydavo, medį skaptuodavo gerokai tobuliau. Ir mintis vis giliau kreipė į Dievą.
„Prisimenu, sykį abu su Viliumi statėme Dievo Motinos skulptūrą, sudėjome armatūrą, pamatus, užkėlėme skulptūrą. Apsidžiaugiau, atrodė, laižysime šią skulptūrą akimis – regis, kad ji jau 50 metų čia stovi, taip tiko toji erdvė. O Vilius ėjo ir nuėjo. Jis padarė tai, ką sumanė Kūrėjas, savęs nesureikšmindamas, jis tik atsidavė kūrybiniam aktui“, – pasakojo G. Šarka, pasidžiaugęs kūrybine bendryste su V. Orvidu.
Justinui Mikučiui dedikavo performansą
Neformalioje aplinkoje G. Šarka pasidalijo ir išgirstais šviesuolio, šalies menininkų pamėgto keistuolio, vadinamo jų talismanu, J. Mikučio gyvenimo faktais. J. Mikutis, kaimo vaikas, augęs nepasiturinčioje šeimoje, taip siekęs mokslo, kad, įstojęs į Kretingos pranciškonų gimnaziją, dažnai miegodavęs geležinkelio stotyje. Jis buvo bendraklasis su pasaulinio garso menininku Antanu Mončiu.
Buvęs pedagogas, savamokslis mąstytojas ir filosofas, Lietuvos laisvės armijos kovotojas J. Mikutis tapo neprisitaikėliškos kultūros simboliu, turėjusiu įtakos kelioms menininkų kartoms. Jis bendravo su rusų disidentais, poetu Borisu Pasternaku, įkvėpė Andrejų Sacharovą kovoti už žmogaus teises – šiedviem buvo paskirtos Nobelio premijos.
J. Mikutis kalintas griežto režimo Uchtos ir Vorkutos kalėjimuose. Sykį keturi kaliniai bandė bėgti: kareiviai 3 jų nušovė, o Justiną užpjudė šunimis – gabalais buvo išdraskyti jo sėdmenys.
„Pamaniau, kad niekas geriau už mano bendrapavardį klaipėdietį neformalųjį menininką Beną Šarką nesukurs J. Mikučiui skirto performanso. Pasiūliau, ir jis sutiko, sakė, tam pritaikysiąs savo kūrinį „Skylės ir dulkės“. Ką žiūrovas atsineš į šį renginį, tą ir turėsime“, – apie itin drąsų,
J. Mikučio asmenybę atspindinčių simbolių kupiną B. Šarkos performansą, parodytą Kretingos rajono kultūros centre, kalbėjo atminimo vakaro organizatorius G. Šarka.
Abu susiejo dvasinės paieškos Kretingos bažnyčios galerijoje ta pačia proga dar buvo surengta ir O. Dirdovskij nuotraukų paroda „Dar viena akimirka“, kurią jis paįvairino atgabenęs ir lietuvių tautodailės kūrėjo medžio skulptoriaus V. Orvido bičiulio Modesto Grigaliūno įspūdingų darbų parodą – išskobtuose medžio štrichuose tarsi įžvelgiamos kūrėjo minčių gelmės, išvedamos jų filosofinės paralelės.
M. Grigaliūnas gerai pažinojo V. Orvidą ir padėjo jam įrengti išgarsėjusią sodybą Gargždelėje. Kaip teigiama parodos anotacijoje, savo valią jis grūdino, vidines jėgas stiprino klajodamas pėsčiomis po stačiatikių vienuolynus, dvasinius centrus Vidurinėje Azijoje, vėliau dvasines patirtis grynino trampistų vienuolyne „Latrum“ Šventojoje Žemėje. Šiuo metu gyvena sodyboje netoli Druskininkų, kuria medžio skulptūras ir rašo pamąstymus, kaip kasdienybėje atrandamas ryšys su Dievu.
