Vis labiau šylant orams, kretingiškiams į akis krinta nusidėvėję jų miesto mažosios architektūros elementai – šviečiantis kryžius sankryžoje ir dekoratyvūs kubai su menininkų darbais Pastauninko parke.
„Buvo pastatyti kaip miesto puošmenos, bet iš esmės jie nebepuošia, netgi atvirkščiai – murkso tarsi susidėvėjusios popierinės gėlės kapinėse. Pastato, bet prižiūrėti nebėra kam“, – stebėjosi ne vienas skaitytojų.
Statė geradariai ir savivaldybė
Gražina P. tikino kone kasdien praeinanti pro skverą su šviečiančiu kryžiumi ir akivaizdžiai matanti, kad matinis jo stiklas apsitraukęs nešvarumais iš išorės ir pridulkėjęs iš vidaus, apaugęs samanomis, geradarių pavardžių ant postamento nebeįmanoma įskaityti.
„Visiškai nebeestetiškas kryžius, būtina kažką su juo daryti, nes greit ir šviesa pro jį nebepraeis“, – įsitikinusi moteris.
Šviečiantis kryžius Žemaitės alėjos ir Vilniaus gatvės sankryžoje buvo pastatytas 2018-aisiais, kai buvo švenčiamas Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios 400 metų jubiliejus. Jis pastatytas už paaukotas geradarių ir Kretingos rajono savivaldybės lėšas, iš biudžeto tam buvo skirta 150 tūkst. Eur. Skaitytoja teisi – vėliau, ketverius metus, šviečiančio kryžiaus priežiūrai nei lėšų, nei dėmesio neliko.
Šviečiančio kryžiaus autorius – telšiškis architektas Algirdas Žebrauskas. Pristatydamas vienintelio tokio Lietuvoje kūrinio idėją, tuomet jis akcentavo, kad tai būsiąs ypatingas kryžius, kuriame dieną atsispindės debesys ir medžiai, o naktį matine šviesa jis nušvies miestą ir kelią keliaujantiems prošal.
Išvalyti reikėtų kasmet
„Pajūrio naujienoms“ paklausus A. Žebrauską, kokių minčių jam, pravažiuojant prošal savojo kūrinio, kyla dabar, neslėpė, jog jam nėra malonu, kai šis apleistas: „Galiu pasakyti paprastai – viskas, kas vyksta gamtoje, vyksta natūraliai, ir paliekama susitvarkyti pačiai gamtai. O tai, kas sukuriama žmogaus, jo ir turi būti pasirūpinta. Mes, telšiškiai, kasmet nuvalome savojo miesto pasididžiavimą – Žemaičių sieną ir netgi apšvietimo stulpus, kaip ir kasmet prieš didžiąsias šventes ar laukdami svečių, apsitvarkome savo namus, kiemus.“
Architekto manymu, kretingiškiai turėtų atkreipti dėmesį, kad kryžius pagamintas iš matinio stiklo, o ši medžiaga kelia ypatingų reikalavimų.
„Kryžius apšviestas ne iš išorės, o iš vidaus. Stiklą reikia išardyti ir išvalyti iš vidaus kasmet. Konstrukcijos nėra suvirintos, o išmontuojamos. Yra įmonių, kurios atlieka valymo darbus“, – ūkiškai į kryžiaus priežiūrą pažvelgė jo kūrėjas.
Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduoja Violeta Turauskaitė teigė, kad kryžiaus savininkas yra Kretingos katalikų parapija ir Pranciškonų vienuolynas, Savivaldybei priklauso tik skveras, kuriame jis pastatytas.
„Tačiau suprasdami, kad bažnyčiai dabar – ne patys geriausi laikai, kai stipriai pakilo kainos, tvarkyti kryžių imsimės patys. Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė dabar ieško įmonių, kurios atliks valymo darbus, ir, kai tik leis orai, kryžius bus išmontuotas ir išvalytas“, – patikino V. Turauskatė. O paklausta, kodėl kryžiumi nebuvo pasirūpinta anksčiau, kol jis dar nepiktino praeivių, atsakė: „Tai, kad apsinešęs, į akis ėmė kristi tik pernai.“
Per dvejus metus nusibodo
Kai kuriems kretingiškiams taip pat užkliūva ir dekoratyvūs kubai Pastauninko parke: šie, jų matymu, jau iškrypę, nublukę. Pagaliau – einant pro juos kasdien, jau pradeda ir erzinti.
„Šie objektai – ne ilgaamžiai, stovintys saulėje, lietuje ir drėgmėje, nusidėvėję ir nusibodę. Manyčiau, kad jų buvimas parodo mūsų miesto kultūros žmonių supratimą, požiūrį į estetiką. Kodėl ir patys menininkai, kurių atvaizdai puikuojasi ant tų kubų, nieko nesako tiems, kas juos pastatė? Ar jiems patiems nenusibodo smegti į žemę parke?“ – retoriškai klausė Paulius J.
Kubų kompozicijos sumanytoja Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotoja Asta Pocienė, supažindinta su šia nuomone, nusistebėjo: „Vėlyvą rudenį buvau nuėjusi apžiūrėti – kubai nebuvo susmegę, pasikvietėme ir meistrą, kuris juos kūrė. Tiesa, vienas kubų buvo apipaišytas, bet jį nuvalėme, sutvarkėme“. Ji patikino darsyk įdėmiai apžiūrėsianti vietovę, ir, jei reikės, kompoziciją sutvarkysią.
A. Pocienės žodžiais, kubai buvo sukurti ir pastatyti parke prieš 2-jus metus. Paklausta, ar negalėtų jų, atlaikiusių saulę ir lietų, atnaujinti ar pakeisti temas, atsakė: „Norėtume, bet neturime tam lėšų, kad galėtume kasmet atnaujinti.“
Menininkai nepatenkinti vieta
Ant vieno kubų pavaizduoti dailininkės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės atvaizdas ir jos paveikslai.
„Tie kubai nei su menu, nei su estetika neturi nieko bendro. Ir pastatyti, mano galva, buvo neteisingai – be pagrindo, tiesiog išmėtyti pievoje. Darant kompoziciją, iš pat pradžių reikėjo pagalvoti. Menas privalo būti estetiškas. Darbai buvo atspausdinti kokybiškai, bet lauko sąlygomis susidėvėjo. Suprantu žmones: ta vieta jiems įgriso. Galėjo tie kubai ten pastovėti vasarą, o po to juos reikėjo iškelti kitur – galbūt į erdvę prie „Špitolės“. Parinkta netinkama vieta: jeigu buvo siekiama populiarinti krašto menininkų kūrybą, nuošaliai jos niekas nemato. Koks tuomet buvo šio projekto tikslas, jei ne parodyti mus plačiajai visuomenei“, – svarstė L. Skačkauskaitė-Kuklienė.
Ji taip pat pastebėjo, kad netinkamai buvo įrengti ir kubai Rotušės aikštės skvere – meninės nuotraukos persišvietė ir nesimatė kokybiškai, tuo sumenkinant fotografijos meistrų kūrybą.
Dailininkas Andrius Miežis taip pat įsitikinęs, kad su savo paveikslais ant kubų per ilgai užsibuvo Pastauninko parke.
„Aš nekeliu klausimo – pagarba tai ar nepagarba menininkui, ne tame esmė. Tiesiog ši medžiaga nėra ilgalaikė, ją reikėtų keisti bent dukart per metus. Paroda turėtų būti kilnojama – ji turėtų keliauti po miestą. Ir tematika turėtų būti įvairesnė: ne tie patys menininkai, yra ir kitų veidų, galėtų atsirasti ir senosios Kretingos nuotraukos.“
