Dėl COVID-19 pandemijos ir jos pasekmių įvesto karantino situacijos kaip svarbiausi iškilo klausimai, kurie iki šiol katalikų bendruomenėje nekeldavo didesnių diskusijų. Turiu omenyje klausimus apie šv. Mišių malonės išskirtinumą ir religijos laisvės ribas. Arba tiksliau – tų ribų pateisinimą. Per karantiną įvestas draudimas tikintiesiems tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose atvėrė dar vieną takoskyrą tikinčiųjų bendruomenėje šalia jau egzistavusių, o kilusi diskusija tapo ne tik Bažnyčios, bet ir visos visuomenės diskusijų objektu.
Debatai socialiniuose tinkluose parodė, kad tikinčiųjų bendruomenė nesutaria dėl sprendimo neleisti tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose karantino laikotarpiu, net ir laikantis su kitomis svarbiomis gyvenimo sritimis palyginamų saugumo priemonių, pagrįstumo. O viešajame diskurse dominuojanti sekuliarioji visuomenės dalis aiškiai davė suprasti, kad ji tikinčiųjų teisės į dalyvavimą pamaldose (ši teisė eksplicitiškai įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje) nelaiko tiek svarbia, kad ji negalėtų būti paaukota siekiant utilitarinių tikslų (to, kas naudinga daugumai).
Tai, kad laisvės dalyvauti religinėse apeigose nelaiko esmine žmogaus teise, indikavo ir Vyriausybė. Premjerė kelis kartus viešai išsakė pageidavimą, kad vyskupai nepanaikintų draudimo tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose. Visa tai neišvengiamai suaktualino tokius klausimus: kokios yra religijos laisvės, įskaitant laisvę dalyvauti pamaldose, ribos? Kas ir kiek tą laisvę gali apriboti? Ar ši laisvė gali būti aukojama vardan solidarumo ar utilitarinių tikslų?
Tačiau, ko gero, dar aktualesnė karantino įvestų apribojimų pasekmė – poreikis giliau apmąstyti šv. Mišių vietą katalikų gyvenime ir šv. Mišiose gaunamų malonių pobūdį. Per karantiną vyskupai ir kiti dvasininkai pabrėžė galimybę dalyvauti šv. Mišiose stebint transliacijas. Parapijų ir rektoratų kunigai parodė gebėjimą įsisavinti naujausias technologijas ir jas lanksčiai panaudoti sielovadoje. Tikintiesiems šv. Mišių stebėjimas feisbuko paskyrose tapo įprastu reiškiniu ir šiandien nieko nebestebina kunigo pasiūlymas pradedant pamokslą klausytojams patogiai įsitaisyti ant savo sofų.
Tai, kad bent daliai tikinčiųjų toks dalyvavimas šv. Mišiose galėjo pasirodyti ne tik saugia, bet ir patogia alternatyva, liudija ir tai, kad po pirmojo karantino atlaisvinimo tauta užgulė kavines bei barus (prekybos centrų lankytojų ir taip nebuvo pastebimai sumažėję), tačiau nepasiekė ikikarantininio dalyvavimo šv. Mišiose lygio.
Suprantama, kad sielovadininkams, siekiantiems išlaikyti tikinčiųjų motyvaciją stebėti šv. Mišių transliacijas, nebuvo didelio noro gilintis į gyvo ir nuotolinio dalyvavimo šv. Mišių liturgijoje skirtumus. Tačiau klausimas, ar egzistuoja išskirtinės malonės, kurias tikintysis gali gauti tik tiesiogiai dalyvaudamas šv. Mišių liturgijoje, ir yra tas nutylėtas „dramblys kambaryje“.
Šv. Mišių malonės unikalumo klausimas glaudžiai susijęs su religijos laisvės klausimu. Religijos laisvė yra saugoma kaip viena iš pamatinių žmogaus teisių ne todėl, kad asmuo religijos pretekstu galėtų elgtis savo nuožiūra nepaisydamas bendrojo gėrio. Religijos laisvės svarba kyla iš suvokimo, kad religija žmogui nurodo į jo egzistencijai būtinus gėrius, kurių siekti jis turi moralinę pareigą.
Religijos laisvės svarba kyla iš suvokimo, kad religija žmogui nurodo į jo egzistencijai būtinus gėrius, kurių siekti jis turi moralinę pareigą.
Religijos laisvės prasmė – užtikrinti tikinčiam žmogui egzistenciškai būtinų ir nepakeičiamų gėrių prieinamumą. Jei tiesioginis dalyvavimas šv. Mišiose nėra unikalios malonės unikalus šaltinis ir Dievas tą pačia malonę teikia tikinčiajam ir kitais būdais, tuomet nėra pateisinamos priežasties, argumentuojant religijos laisve, reikalauti galimybės tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose karantino laikotarpiu. Ypač, jei tai bent kiek apsunkins likusios visuomenės padėtį.
Bet, jei šv. Mišios yra unikali ir nepakeičiama Dievo dovana, kurią gali gauti tik gyvai dalyvaudamas liturgijoje, tuomet tikinčiųjų noras gyvai dalyvauti liturgijoje yra ne užsispyrimas, bet gerbtinas moralinis reikalavimas, kylantis iš egzistencinės būtinybės. Kaip ir kitų teisių atveju, teisės į religijos laisvę niekas negali atimti ar paaukoti dėl kokių nors kitų asmenų ar visuomenės daugumos interesų.
Ši teisė gali būti tik apribota dėl itin svarių priežasčių. Ir ne daugiau nei būtina. Tai yra pamatinis šiuolaikinės teisinės valstybės principas, dar vadinamas proporcingumo principu. Vadovaudamiesi juo, tokių sekuliarių valstybių, kaip JAV ir Prancūzija, pasaulietiniai teismai nusprendė, kad vykdomosios valdžios per karantiną įvesti draudimai bei ribojimai tikintiesiems dalyvauti religinėse pamaldose buvo pertekliniai ir neproporcingi. Tai yra peržengiantys būtinumo ribas, net ir atsižvelgiant į pandemijos situaciją.
Karantino pabaiga reikš ir apribojimų gyvai dalyvauti šv. Mišių liturgijoje pabaigą. Tačiau nenustos būti aktualūs klausimai: kas yra šv. Mišių malonė, ar ji unikali ir nepakeičiama? Ar tam, kad „pasiimčiau“ šią begalinės vertės dovaną, kurią tikinčiajam dovanoja gyvybės ir mirties Viešpats, turiu tiesiogiai dalyvauti šv. Mišiose? Ar galiu tą dovaną gauti nuotoliniu būdu? Ir tai nėra šiaip klausimai smalsumui patenkinti.
Nuo atsakymo į juos priklausys ne tik religijos laisvės ribos vis labiau sekuliarėjančiame pasaulyje, bet ir pačios Bažnyčios ateitis. Dažna proga mėgstamas cituoti populiarus Karlo Rahnerio SJ pasakymas – ateities krikščionis bus mistikas arba jo visai nebebus – šiame kontekste įgyja nauja prasmę. Mistikos širdis Bažnyčioje yra Kristaus tikro Kūno ir Kraujo aukos slėpinys.
Tam, kad galėtum suvokti ir vertinti šio slėpinio išskirtinę vertę žmogaus ir viso pasaulio išgelbėjimui, turi būti bent kažkiek mistiku. Tik mistikas gali tarti, kad savanorystė ligoninėje, laikymasis socialinės distancijos ir kitų vyriausybės nustatytų prevencijos priemonių, rūpinimasis kuo didesniu savo ir kitų saugumu nėra didesnis gėris ir didesnė meilė už paties Dievo Kūno ir Kraujo aukos paslaptį. Tik toks mistiškas tikėjimas šiandien gali patraukti žmogų prie Dievo altoriaus. Kai ko nors netenki, arba su tuo apsipranti, arba pradedi tai dar labiau branginti ir trokšti.
Vis tik šios alternatyvos Bažnyčios ateičiai nėra lygiavertės. Po karantino Bažnyčia, jei nori turėti ateitį, neturės kito pasirinkimo, kaip tik tapti Bažnyčia, iš naujo atradusia dalyvavimo Viešpaties tikro Kūno ir Kraujo aukos liturgijoje nelygstamą vertę. Nes tik taip ji gali išlikti mistine tikėjimo bendruomene, pateisinančia ir Dievo pažadus, ir religijos laisvės svarbą. Kitu atveju, kaip sakė Popiežius Pranciškus, kalbėdamas kardinolams savo pirmąją pontifikato dieną, Bažnyčia rizikuoja tapti tiesiog „atjautos nevyriausybine organizacija“.
