Nors kovo 17-oji pasaulyje vis dar žinoma kaip Šventojo Patriko diena, per šventes daugiau dėmesio skiriama alui ir nykštukams, o ne pačiam šventajam. Gaila, nes legendinis šventasis Patrikas turi daug ką pamokyti.
Gimęs Didžiojoje Britanijoje IV a. paskutiniaisiais metais ir jaunystėje per vergų antpuolį išplėštas iš namų, Patrikas tapo vienu didžiausių misionierių, kokius kada nors žinojo Katalikų Bažnyčia.
Šventasis Patrikas ir Airija – daugelis žmonių neįsivaizduoja vienas be kito. Jo vardas yra ir visada bus siejamas su keltų tautos atsivertimu. Šlovingoje evangelizacijos istorijoje nedaugelis šventųjų galėtų pretenduoti į panašius titulus.
Yra daugybė priežasčių žavėtis Patriku: jis buvo Cicerono masto oratorius, apdovanotas gebėjimu paprastus žmones mokyti neįprastai sudėtingų sąvokų, apie jo fizinę ištvermę sklido legendos, jo atkaklumas buvo nepalaužiamas, o asmeninis šventumas akivaizdus visiems, išskyrus tuos, kurie aklai atsisakydavo jį įžvelgti.
Tačiau buvo vienas žmogus, kuriam Patrikas nepadarė tokio didelio įspūdžio, ir tai buvo pats Patrikas.
Skaitant jo paties rašytus tekstus, viena savybė galbūt iškyla aukščiau už kitas – nuolankumas. Iš antikos laikų išliko du jo rašyti kūriniai: „Išpažintis” ir „Laiškas Coroticus kariams”. Abiejuose galima susipažinti su Airijos apaštalu jo paties žodžiais.
Šventojo Patriko nuolankumas akivaizdus jo raštuose. Pavyzdžiui, jis taip pradeda savo „Išpažintį”: „Aš, Patrikas, nusidėjėlis, paprasčiausias kaimietis, mažiausias iš visų tikinčiųjų ir daugelio labiausiai paniekintas”.
Iš Patriko pasakojimų matyti, kad jis buvo lėtapėdis, nuodėmingas ir nepanašus į kitus. Tačiau objektyvi analizė rodo, kad iš tikrųjų jis buvo genialus, šventas ir mylimas visos tautos. Patrikas mylėjo airių tautą, o airiai mylėjo Patriką. Jie taip pat mylėjo Dievą.
Patrikas tapo vienu didžiausių misionierių, kokius kada nors žinojo Katalikų Bažnyčia.
Katalikų istorikas daktaras Warrenas Carrollas knygoje „Krikščionybės kūrimas” (angl. The Building of Christendom) rašo: „Nuostabu, kad airiai pasirodė esą beveik unikaliai imlūs krikščionybei. Jų atsivertimas buvo nepaprastai greitas, nuodugnus ir, svarbiausia, taikus. Vietinė dvasininkija, druidai, bijojo krikščionybės ir jai priešinosi, bet, atrodo, buvo beveik bejėgiai prieš greitą ir nuolatinį jos įsigalėjimą.”
W. Carrollas, gerai žinomas dėl savo istorinės minties, kad „vienas žmogus gali pakeisti situaciją”, tikrai galėtų remtis šventuoju Patriku, kad apgintų savo teiginį. Patriko pastangomis Smaragdo saloje iš tiesų prasidėjo krikščionybės pavasaris. Jo nuolankumas kartu su pasitikėjimu Dievo meile pasirodė esąs galingas evangelizacijos derinys.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais Patrikas su nuostaba ir džiaugsmu žvelgė į tai, kaip noriai airiai priėmė krikščionybę. Jis rašo: „Kaipgi taip atsitiko, kad Airijoje, kur jie niekada nepažino Dievo, bet iki šiol visada puoselėjo stabus ir nešvarius dalykus, pastaruoju metu jie tapo Viešpaties žmonėmis ir vadinasi Dievo vaikais?”
Tikrai tik iš Dievo malonės. Vis dėlto bent dalis jų atsivertimo priežasčių glūdi Patriko tikėjime, drąsoje ir nuolankume.
Nors Patrikas gyveno daugiau nei prieš 15 amžių, jis vis dar turi ko pamokyti mūsų pasaulį šiandien.
Siekdami pašlovinti save, mes išprotėjome. Esame linkę lėtai pripažinti ar padėkoti kitiems, bet žaibiškai pabrėžiame savo pasiekimus ir reikalaujame pripažinimo. Mūsų narciziškame asmenukių pasaulyje dėmesys dažnai nesiekia toliau nei ištiestos rankos atstumas. Žinoma, visa tai turi savo pavadinimą: išdidumas.
Laimei, yra būdų, kaip įveikti šią ydą, ir vienas iš jų – atsižvelgti į šventojo Patriko nuolankumą. Po visko, ką jis nuveikė, ką patyrė, Patrikas nujautė, kad kiti gali padaryti išvadą, jog jis yra didvyris. Tačiau jis juos pamokė, patikindamas, kad visa, ką pasiekė vertingo, buvo „Dievo dovana”.
Dievas nori, kad įgyvendintume savo pašaukimą ir kiekvieną pastangą, sutampančia su Jo valia. Tačiau galiausiai mums reikia nuolankumo matyti, kad kiekviena mūsų sėkmė yra Dievo dovana. Šventąjį Patriką galime pagerbti pirmiausia pripažindami šį faktą.
