Į nematerialaus vertybių sąvadą įtraukta pirmoji Klaipėdos rajono vertybė – Kisinių kapinių šventės tradicija.
Kaip skelbia Klaipėdos rajono savivaldybė, Kapinių šventė Kisiniuose, Klaipėdos rajone, yra XIX amžių siekianti tradicija, skirta prisiminti tais metais mirusiems žmonėms ir čia palaidotiems krašto istorijai svarbiems asmenims.
Viena iš paskutinį birželio sekmadienį vykstančios šventės dalių – pamaldos, po kurių dalyviai kviečiami į vaišes Lotužių šeimos sodyboje.
Į svečius pas save kviečiasi Dovilų etninės kultūros centro etnologas Helmutas Lotužis, prižiūrintis senąsias Kisinių kapinaites.
„Evangelikų liuteronų samprata, kad ir kapinėse gali būti šventė. Juk ateini į kapines, kaip štai ir aš, nes mano žmona neseniai mirusi, su ja pasikalbu. Samprata – su išėjusiais, kaip su gyvaisiais“, – BNS sakė liuteronas H. Lotužis.
„Evangelikų maldos kitokios. Per laidotuves klausaisi maldų, rodos, kokia laimė, kad mirei. Kitaip nei pas mus katalikų verksmas“, – sako Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė, pabuvojusi tokioje šventėje.
Anot etnologo, šventės metu vykstančių trumpų pamaldų metu prisimenami tais metais išėjusieji ir kiti garbūs žmonės, ant kapų uždegamos žvakės, o vėliau vaišinamasi.
„Sumuštinukai, kulinariniai senojo mūsų krašto pyragai, kafija“, – kuo vaišina svečius vardino H. Lotužis.
Istorinės kapinaitės
Etnologo teigimu, kapinaitės skaičiuoja jau apie tris šimtus metų. Nuo XVIII amžiaus veikiančios Kisinių kapinės – lyg muziejus po atviru dangumi. Čia išsaugota unikali laidojimo vieta su autentiškais kapų ženklais – kryžiais, antkapiniais paminklais.
„Kisinių kapinaitėse daugiau kaip šimtas tvarkomų kapų, 60 kaltinių kryžių, trys lietiniai kryžiai iš senų laikų. Yra medinių kryžių, bet jie jau į pabaigą. Ir laidojama čia pagal senąją tradiciją – veidu į saulę, paminklą dedant kojų gale“, – sakė H. Lotužis.
Šias kapines sovietmečiu, kai šios šventės minėjimas buvo nutrūkęs, apsaugojo H. Lotužio tėvai, surinkę visus kryžius nuo kapų, o paskelbus nepriklausomybę šie vėl buvo pastatyti atgal. Pats H. Lotužis pasakoja sudaręs sąrašus, kas ir kur palaidotas.
Šiuo metu kapinės, anot etnologo, yra riboto naudojimo, vadinasi, laidojami tik turintys kapavietę.
Kisinių kapinaitėse, pasak jo, palaidota daug įžymių žmonių. Vienas jų – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų Gelgaudų atstovas – Antanas Gelgaudas (1792–1831), taip pat vienas iš lietuvių periodinės spaudos pradininkų Johanas Ferdinandas Kelkis, keletas Mačkų giminės atstovų.
Anot Klaipėdos rajono savivaldybės, nematerialiuoju paveldu paskelbta Kisinių kapinių šventė yra Mažosios Lietuvos krašto etninio, konfesinio ir kultūros paveldo tradicija, atspindinti žmonių pasaulėjautą, mirusiųjų minėjimo, bendrystės puoselėjimo papročius, skatinanti išsaugoti būdingą vietos architektūrą, kraštovaizdį, muzikinį ir kulinarinį paveldą.
Šiuo metu, anot savivaldybės, nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade yra 48 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis.
Trys įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos.
