Šio sekmadienio skaitiniai yra kupini vilties ir laukimo; jie atspindi ir išryškina jaudulį, kurį sukelia tikras laukimas, kai žinome, kad esame ant neribotos Dievo meilės, kuri vėl mums apsireiškia, slenksčio. Šiuose skaitiniuose esantys vaizdai sukuria artėjančio Gimdymo nuojautą.
Michėjas įvardija Betliejų kaip vietą, kurioje gims tas, kuris išlaisvins Izraelį, kuris gins ir maitins savo kaimenę, kuris bus taikus.
Laiške hebrajams Kristus pranašauja savo kančią („Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną“), net ir skelbdamas savo atėjimą kaip kažką, kas jau įvyko.
Luko evangelijoje nėščia Marija nekantriai skuba susitikti su nėščia Elžbieta, o Jonas Krikštytojas „šokinėja iš džiaugsmo“ jos įsčiose.
Tuo metu, kai skaitiniai nušviečia pasirengimą unikaliam įvykiui, ypač išryškėja Marijos asmenybė, „Mergelės Motinos, kuri su neapsakoma meile jo laukė“ (Antroji dėkojimo giesmė). Marijoje amžius trukęs laukimas, aidintis Mišių įžangos priegiesmyje, pasiekia pačią tyriausią išraišką.
Ji yra mergelė, turėjusi pagimdyti sūnų (Komunijos priegiesmis), Izraelio duktė, kurią Dvasia pridengė savo šešėliu, sykiu nuolanki Viešpaties tarnaitė ir moteris, labiausiai palaiminta tarp visų moterų.
Bažnyčia, su gilia pagarba žvelgdama į Mergelę Mariją laukiant jos gimdymo meto, šiandien skelbia savo tikėjimą Dievo Sūnaus įsikūnijimu. Bet jai įsikūnijimas neatskiriamas nuo atpirkimo ir yra Velykų slėpinio pradžia.
Žodis tapo Kūnu Marijos įsčiose, idant išgelbėtų mus savo prisikėlimo galybe ir atvertų mums kelią į amžinąjį gyvenimą (Pradžios malda). „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“ (šv. Atanazas).
