Popiežius Leonas XIV per savo vizitą Libane automobiliu nukeliavo per 80 km. kalnų keliais, kad pagerbtų vienuolį šv. Šarbelį. Uždegęs žvakę prie XIX a. šventojo kapo ir prie jo pasimeldęs, popiežius Leonas pavedė Libano gyventojus šv. Šarbelio globai, kad jie visuomet vaikščiotų Kristaus šviesoje. Kuo ypatingas šis šventasis?
Paslėptas gyvenimas
Šventasis Šarbelis, tikrasis jo vardas Youssef Antoun Makhlouf (Juozas Antanas Maklūfas) gimė 1828 m. gegužės 8 d. Beka Kafros kaimelyje, Šiaurės Libane neturtingų valstiečių krikščionių šeimoje. Tėvai – Antoun Zaarour Makhlouf ir motina- Brigita Chidiac. Jis turėjo 2 brolius ir 2 seseris.
Šv. Šarbelis buvo auklėjamas griežtai, krikščioniška dvasia ir nuo pat mažu dienų buvo atsidėjęs maldai. Jį traukė atsiskyrėliškas gyvenimo būdas, kuriuo sekė du jo dėdės. Šarbelis gan anksti neteko tėvo, todėl jį užaugino motina. Jis buvo toks pamaldus, kad kaime jį visi vadino šventuoju. Kiekvieną dieną jis ganydavo avelių bandą ir skubėdavo iki uolos, kur melsdavosi priešais Švč. Mergelės atvaizdą. Ilgainiui ši vieta tapo jo maldos vieta, Dievo šventove.
Vieną 1851 metų rytą, Youssefas tvirtai apsisprendė pasirinkti vienuolio gyvenimo kelią ir palikęs savo namus, iškeliavo į Dievo Motinos vienuolyną Majfuke. Čia jis praleido vienerius metus, po to įstojo į Šv. Marono vienuolyną, dedikuotą ten II amžiuje gyvenusio kankinio garbei, pasirinkdamas Šarbelio vardą. 1853 m. Šv. Šarbelis davė amžinuosius įžadus, o dar po šešerių metų gavo kunigo šventinimus.
Vienuolyne pragyveno dvidešimt metų, po to pasitraukė į vienumą, šalia esantį ermitažą, kur praleido paskutinius dvidešimt trejus gyvenimo metus. Ermitažas stūksojo aukštai ant kalvos, atokioje vietoje, 20 minučių pėstute nuo vienuolyno. Jis buvo įrengtas 1378 metrų virš jūros lygio ir neapsaugotas nuo gamtinių pavojų tokių, kaip žaibas ar audros, tačiau niekada nebuvo nukentėjęs nuo panašiu nelaimių.
Vienuoliai ne taip lengvai gaudavo vyriausiojo tėvo sutikimą gyventi ermitaže, nes tai turėjo būti tvirtas apsisprendimas visam likusiam gyvenimui. Vyriausiasis tėvas abejojo šiuo Šv. Šarbelio pasirinkimu tol, kol iš dangaus buvo pasiųstas ženklas ir įvyko stebuklas, spėjama, 1869 m. liepą: vieną vakarą, Šv. Šarbelis savo patarnautojo paprašė jam įpilti aliejaus į lempą. Vietoje aliejaus, jis įpylė vandens ir lempa įsižiebė, lyg niekur nieko. Tai buvo vienas iš pirmųjų Šv. Šarbelio stebuklų…Rytojaus dieną jis iškeliavo į taip trokštamą ermitažą.
1898 metais gruodžio 16 d., aukojant Mišias, Šarbelį ištiko paralyžius, jis paniro į aštuonias dienas trukusią agoniją. Nepaisant veriančio skausmo, jis visą laiką meldėsi ir be perstojo kartojo per Mišias sakytą maldą, kurios nebuvo lemta pabaigti.
Šventasis Šarbelis mirė per Šv. Kūčias, 1898 m. gruodžio 24 d. ir buvo palaidotas Šv. Marono vienuolyno kapinėse Anajoje.
Ypatingas kūnas
Visų nuostabai, po mirties, iš Šarbelio kapo pradėjo sklisti paslaptinga šviesa. Praėjus keletai mėnesių, Šventojo karstas buvo atidengtas: jo kūnas buvo elastingas, tarsi gyvas, švelniai besišypsantis veidas atrodė tarsi miegantis, be jokio mirties ženklo. Neįtikėtina taipogi buvo tai, jog nepaaiškinamos kilmės skystis sunkėsi iš jo kūno, be perstojo tekėjo į aliejų panašus bekvapis, bespalvis skystis.
Buvo nuspręsta mirusiojo kūna eksponuoti vienuolyno vienutėje. Ištisus 23 metus smalsuoliai ir tikintieji čia plaukte plauke tūkstančiais, iki pat 1921 metų. Sužavėti ir sujaudinti, jie aukštino šį nepakartojamą, dieviškumu alsuojantį mirusiojo kūną. Netrukus buvo pastebėta, kad patepus skysčiu, žmonės nepaaiškinamai pasveikdavo nuo nepagydomų ligų… Piligriminės kelionės tapo nepertraukiamomis.
Bažnytinė komisija 1927 m. nusprendė kūną palaidoti visam laikui. Karstas buvo tvirtai uždarytas ir perkeltas į kriptą.
1950 m. vasarį, praėjus 52 metams po Šv. Šarbelio mirties, pastebėta, kad tas pats keistas skystis ir toliau skverbiasi iš karsto, persmelkdamas storą akmeninį dangtį: fenomenas be jokio įmanomo paaiškinimo. Dalyvaujant oficialiai gydytojų komisijai, Tėvo Šarbelio karstas buvo vėl atidarytas, o jo kūnas buvo išlikęs toks pat nepakitęs.
1952 metais rugpjūčio 7 dieną, Šventojo kūnas buvo paguldytas į dabartinį karstą. Kripta nuo lankytojų buvo atskirta metaliniais įstiklintais vartais, pats karstas – apgaubtas kedro medžio struktūra, o pastaroji pritvirtinta ant pagrindo iš šviesaus itališko marmuro.
1954 metais, popiežius Pijus XII pasirašė įsakymą, kad būtų pradėtas Šarbelio beatifikacijos procesas, o 1965 m. gruodžio 5 d. Tėvas Šarbelis buvo paskelbtas palaimintuoju.
1977 m. spalio 9 d. Šarbelis buvo paskelbtas šventuoju ir tapo universalia Katalikų Bažnyčios asmenybe, kurios nepaprastu unikalumu žavisi ir žavėjosi ištisos kartos, kultūros ir tautos. Lotynų liturgijoje, Šventojo Šarbelio diena švenčiama liepos 24 d.
Parengta remiantis knyga Šventasis Šarbelis pagal epochos liudytojus
