Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Matteo Maria Zuppi (Matėjas Marija Dzupis), pradėdamas nuolatinės vyskupų tarybos posėdį, paragino atnaujinti solidarumą su Artimųjų Rytų bažnyčiomis, kurias ir vėl ženklina konfliktų smurtas, nesaugumas, baimė ir ištisų tautų kančia.
„Norėčiau atnaujinti mūsų artumą Artimųjų Rytų Bažnyčioms, kurias ir vėl ženklina konfliktų smurtas, nesaugumas, baimė ir ištisų tautų kančia. Šventojo Tėvo balsas dėl taikos yra vienas iš nedaugelio balsų, kviečiančių į žmogišką ir racionalią tautų santykių viziją.
Tai krikščioniškas balsas, suteikiantis balsą taikos ir laisvės ilgesiui daugybės žmonių, kurie neturi balso, galimybės ar laisvės išsakyti savo didelę kančią ir siekį nutraukti smurtą. Ir mes visada norime vieningai susivienyti su popiežiaus balsu, kaip tai darėme per neseniai vykusią maldos už taiką dieną visose Italijos bažnyčiose“, – sakė kardinolas.
Pasak jo, šiandien būtinas atsivėrimas misijai ir gebėjimas dialogui. Bažnyčia turi būti visiškai orientuota į misiją. Tačiau ši laikysena, anot kardinolo, neatsiejama nuo poreikio kurti tikras bendruomenes parapijose ir visuomenėje. „Tai kviečia kunigus, pasauliečius, vienuoles ir vienuolius į kūrybiškumą, kuris stiprina krikščionių brolystę bendruomenėje, ir į įkūnytą šventumą: šventumas nėra tobulumas, bet Dievo meilės atspindys mūsų gyvenimo trapume“, – teigė jis.
Kardinolas taip pat perspėjo apie visuomenės susiskaldymo pavojų ir pažymėjo, kad poliarizuota ir į save orientuota visuomenės atmosfera gali skatinti nuvertinti vienybės vertę, kuri persmelkia visą gyvenimą ir yra tvirtas pagrindas tikintiesiems bei geros valios žmonėms. Anot jo, Bažnyčia visuomenėje pasirodo kaip laisva ir nepriklausoma, draugiška ir pasirengusi bendradarbiauti dėl bendrojo gėrio, tačiau nesusitapatina su jokia politine ar socialine jėga.
Bažnyčia visuomenėje pasirodo kaip laisva ir nepriklausoma, draugiška ir pasirengusi bendradarbiauti dėl bendrojo gėrio, tačiau nesusitapatina su jokia politine ar socialine jėga.
„Bažnyčia yra kur kas daugiau nei senos tikėjimo ir kultūros istorijos muziejus, daugiau nei vertybių sklaidos agentūra, daugiau nei socialinių ar švietimo paslaugų organizacija“, – pabrėžė Italijos vyskupų konferencijos vadovas, pridurdamas, kad tai sakoma nuolankiai, suvokiant teologinę, religinę, žmogišką ir socialinę buvimo Bažnyčia reikšmę, ir kad tai nėra nei pranašumo jausmas, nei atsiribojimas ar atsakomybės vengimas.
Kalbėdamas apie situaciją Italijoje, Bolonijos arkivyskupas pažymėjo, kad kasdienis Bažnyčios gyvenimas išlaiko gėrio tinklą, kuris vienija šalį kur kas labiau, nei dažnai pripažįstama. Jis išvardijo artumą vienišiems senjorams, rūpestį sužeistomis šeimomis, jaunimo lydėjimą, paramą netekusiems darbo ar jo nerandantiems, dėmesį būsto problemoms, skurdą patiriantiems, socialinėje atskirtyje gyvenantiems, taip pat tiems, kurie išgyvena vidinius išbandymus, kuriems ne visada randama pavadinimo, bei tiems, kurie emigruoja dėl karų, smurto ar aplinkos katastrofų.
Kardinolas pabrėžė, kad Bažnyčios veikimas kyla ne iš siekio užimti vietą visuomenėje, bet iš evangelinės atsakomybės, ir kad tai nėra socialinės srities užėmimas, o Evangelijos skelbimo forma. Jis pridūrė, kad tai nėra praktinis priedas prie privataus tikėjimo, bet būdas, kuriuo meilė padaro Evangeliją matomą.
„Bažnyčia negyvena sau. Jos buvimas istorijoje yra priešingas bergždžiai priešpriešai, nuolatinei polemikai ir užsidarymui, kuris gina, bet nekuria, riboja, bet nesusitinka“, – sakė jis ir pabrėžė, kad dialogas nėra tiesos silpninimas.
„Bažnyčia, kuri kalba, bet neklauso, galiausiai nebeturi ką pasakyti. Bažnyčia, kuri klauso, bet nebeturi ką pasakyti, išduoda Evangeliją. Bažnyčia, kuri evangeliniu būdu įsitraukia į dialogą, geba sutikti kiekvieną žmogų neprarasdama savo tapatybės“, – teigė kardinolas.
Jis taip pat pabrėžė, kad Bažnyčiai nepriklauso tiesiogiai vykdyti politiką, tačiau jai tenka pareiga ugdyti laisvas, brandžias, drąsias ir atsakingas pasauliečių sąžines. Kardinolas įspėjo apie pavojų, kai politinės ar socialinės jėgos siekia įtraukti Bažnyčią į savo veiklą, palaužti jos laisvę, ieškoti jos pritarimo ir naudoti jos balsą savo politinėms stovykloms, nes tai kenkia ir politikai, ir Bažnyčiai.
Anot jo, krikščionių bendruomenė turi išlaikyti aiškią ribą tarp Bažnyčios ir politikos, pripažindama politinę valdžią kaip tarnystę bendram gėriui, tačiau išsaugodama laisvę kalbėti ir vertinti, kai kyla klausimų dėl etinių principų ir žmogaus orumo, kai engiami vargšai ar jėga pakeičia teisę. „Toks Bažnyčios buvimo būdas neleidžia mums užsidaryti zakristijoje“, – pridūrė jis.
