Artėjant šv. Kalėdoms Dievo žodis ragina džiaugtis. Apaštalas Paulius Laiške tesalonikiečiams rašo: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės!“(1 Tes 5, 16).
Pranašas Izaijas džiūgauja: „ Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų<…> Iš visos širdies džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu Dievu savuoju“ ( Iz 61, 1–2.10 ).
Marija, susitikusi giminaitę Elzbietą, dalinasi savo džiaugsmu: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę“ (Lk 1, 47–48).
Džiaugsmas žmogui yra reikalingas kaip kasdienė duona. Neturėdamas džiaugsmo, žmogus jaučiasi nelaimingas, tiesiog vegetuoja, todėl visais būdais jo siekia. Tačiau niekur kitur žmogus nepadaro tiek klaidų, kaip jo ieškodamas, nes džiaugsmas nelygu džiaugsmui; jis gali būti netikras, net nuodėmingas.
Daug kas mus pradžiugina: gerai draugai, išlaikyti egzaminai, pasisekusi kelionė, gera sveikata, pakeltas atlyginimas ir kt. Tačiau šie visi džiaugsmai yra labai laikini, ir nė nepajuntame, kai mus vėl užvaldo liūdesys.
Neturėdamas džiaugsmo, žmogus jaučiasi nelaimingas, tiesiog vegetuoja, todėl visais būdais jo siekia.
Tikro ir pastovaus džiaugsmo šaltinis yra mūsų Kūrėjas Dievas. Jis mus sukūrė ne liūdesiui, bet džiaugsmui, tačiau žmogus yra laisvas rinktis, kam – liūdesiui ar džiaugsmui – jis leis buvoti savo širdyje. Tikrąjį džiaugsmą neša išgyvenamas Dievo artumas, todėl labiausiai džiugūs visuomet būdavo šventi žmonės, ieškoję ir branginę Dievo artumą. Šventas žmogus negali būti liūdnas, nes tuomet jo šventumas būtų netikras. Nei liga, nei jokia kančia negali sunaikinti tikro džiaugsmo; jį sunaikina tik nuodėmė, sutraukianti mūsų ryšius su Dievu.
Be džiaugsmo žmogus negali gyventi, todėl neturėdamas tikro džiaugsmo ieško jo pakaitalų: džiaugsmo alkoholyje, narkotikuose, meilės nuotykiuose, neatsakingame seksualume etc. Neregėtai išaugęs savižudybių skaičius liudija apie dramą, vykstančią žmonių širdyse: džiaugsmo pilni žmonės nesižudo; žudosi tik praradusieji džiaugsmą ir viltį.
Apaštalas Paulius, ragindamas krikščionis džiaugtis, priminė: „Be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 16). Be paliovos melstis – tai palaikyti pastovų ryšį su Dievu, jam patikėti savo dabartį ir ateitį.
Tikram ryšiui su Dievu nepakanka maldos, bet reikia ir gerų darbų, todėl apaštalas Paulius ragino ne tik melstis, bet ir daryti gera: „Kas gera Palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!“ (1 Tes 5, 21–22).
Prieš du tūkstančius metų Jėzaus paskelbtoji Evangelija pakeitė pasaulį, nes išmokė Dievą matyti kiekviename žmoguje, ypač silpname ir kenčiančiame, ir jam daryti gera. Daugelis tikinčiųjų į Dievą pavieniui ar organizuotai, kaip antai karitiečiai, samariečiai ir kitoms karitatyvinėms organizacijoms priklausantys žmonės, įprasmina savo gyvenimą darydami gera ir prisipildo tikro džiaugsmo.
Advento metu, laukdami ateinančio pasaulio Gelbėtojo, pasitikrinkime: ar ieškome Dievo artumo, melsdamiesi ir darydami gera, ar esame tikro džiaugsmo nešėjai?
