Trečiąjį Advento sekmadienį Mišių liturgija kviečia mus džiūgauti, nes „Viešpaties atėjimas arti“ (Jok 5, 8). Liko tik dešimt dienų, kai džiaugsmingai švęsime Kristaus Gimimą.
Pranašas Izaijas pasakoja apie izraelitus, kurie po ilgos tremties Babilone grįžta į savo tėvynę. „Kuriuos Viešpats išlaisvino, tie sugrįš ir įžengs į Zioną su giesme, amžinu džiaugsmu vainikuoti. Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks, pasibaigs vargas ir liūdesys“ (Iz 35, 10). Šį iš tremties grįžtančiųjų izraelitų džiaugsmą geriausiai atpažįsta mūsų tėvai ir seneliai, kurie po sovietinės tremties į Sibirą grįžo į Tėvynę. Aš pats tą džiaugsmą išgyvenau 1988 m. lapkričio mėnesį, kai po tremties Aušros Vartuose dėkojau Dievo Motinai Marijai už jos globą nelaisvės ir tremties metais.
Dabartinis mūsų gyvenimas yra panašus į tremtį, nes tikroji tėvynė mūsų laukia danguje. Dievo žodis apaštalo Jokūbo lūpomis kviečia mus šios tėvynės kantriai laukti: „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. <…>Sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“ (Jok 5, 7–8). Nors šioje žemėje gyventume ir šimtą metų, bet tai yra tik minutėlė, palyginus su mūsų laukiančiu amžinuoju gyvenimu Dievo artumoje.
Jėzus Kristus, ateidamas į mūsų tarpą kaip Betliejaus Kūdikis, o ypač mirdamas ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, paliko mums negęstančią viltį, kad ir mes būsime tenai, kur jis gyvena ir viešpatauja. Apreiškimo knygoje skaitome: „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 3–4).
Dabartinis mūsų gyvenimas yra panašus į tremtį, nes tikroji tėvynė mūsų laukia danguje.
Evangelistas Matas pasakoja apie Joną Krikštytoją, jau nebeskelbiantį apie Mesijo atėjimą, bet karaliaus Erodo įsakymu patalpintą į kalėjimą. Tas pats Jonas, kuris Jordano upėje pakrikštijo Jėzų, kuris girdėjo balsą iš dangaus: „Šitas yra mano mylimasis sūnus“, dabar kenčia, nes neatsigina abejonių dėl savo likimo. Jeigu Jėzus tikrai yra lauktasis Mesijas, kodėl jis leidžia jam, pavadintam didžiausiu iš moters gimusiu žmogumi, kentėti? Sunkių abejonių kamuojamas Jonas siunčia pas Jėzų savo mokinius paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Jono klausime aiškiai juntamas nusivylimas ir abejonė: kodėl Dievas patiems ištikimiausiems žmonėms leidžia kentėti?
Šią Jono Krikštytojo abejonę ir Dievo apleidimo skausmą galime išgyventi kiekvienas iš mūsų. Mes viliamės, kad Dievas globos mus, jei stengsimės būti jam ištikimi. Deja, labai dažnai mums nutinka, kaip Jonui Krikštytojui, –Dievas leidžia mums eiti kančios keliais. Tūkstantmetė Bažnyčios istorija pasakoja apie nesuskaitomą daugybę pačių ištikimiausių Dievui žmonių, kurie ne tik kentėjo, bet net buvo nukankinti. O dabar kasdien klausomės, kaip nuo agresoriaus kenčia geriausi Ukrainos žmonės.
Jėzus Jono atsiųstiems mokiniams nepasakė: aš esu ilgai lauktas Mesijas, bet tik paliepė papasakoti, ką visi girdi ir mato: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Mt 11, 5). Jėzaus darbai iškalbingiau už jo žodžius turėjo paliudyti, kas jis yra ir ką, mylėdamas žmones, daro.
Mes esame geresnėje padėtyje, nei Jonas Krikštytojas, nes žinome ne tik anuomet Jėzaus nuveiktus darbus, bet ir svarbiausia – kad jis, mus mylėdamas, už mus mirė ant kryžiaus ir laukia mūsų danguje.
