26-ojo eilinio sekmadienio Mišių Dievo žodis kviečia dar kartą pamąstyti apie mūsų santykį su turtu, kaip nepririšti prie jo savo širdies.
Apaštalas Paulius laiške savo bičiuliui ir bendradarbiui Timotiejui rašė: „Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto, drabužį, pastogę, būkime patenkinti. Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra godulystė. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių. Tu verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą“ (1 Tim 6, 7–10. 11).
Apie šių apaštalo Pauliaus žodžių teisingumą liudija visa dabartinė Lietuvos tikrovė. Žiniasklaida nuolat rašo apie godžių žmonių daromus nusikaltimus. Siekdami praturtėti, jie nesiskaito nei su sąžine, nei su eiliniu žmogaus padorumu. Didelis turtas leidžia jiems jaustis svarbiems ir mėgautis visomis žemiškojo gyvenimo galimybėmis. Godus žmogus yra gundomas visą dėmesį sutelkti tik į medžiaginę tikrovę ir užmiršti pačius svarbiausius dalykus: sąžiningumą, tikėjimą ir meilę.
Labai įspūdingas Jėzaus palyginimas apie turtuolį ir elgetą. Turtuolis kasdien puotauja, o votimis aptekęs elgeta Lozorius alkį marina trupiniais nuo jo stalo. Miręs elgeta angelų nunešamas į dangų, o turtuolis, patekęs į pragarą, prašo, kad Lozorius, bent suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų jam liežuvį; jis dejuoja: „Aš baisiai kenčiu šioje liepsnoje“. (plg. Lk 16, 24).
Godumas yra stabmeldystė.
Medžiaginės gėrybės nėra blogis. Dievas jas mums padovanoja, kad galėtume padoriai gyventi ir savo aplinkoje skleistume gėrį. Turtas tampa pražūtingas tik tuomet, kai pradedame netvarkingai jo geisti, kai jį padarome „aukso veršiu“ – stabu, kurį garbiname, kaip tie iš Egipto nelaisvės keliavę izraelitai. Godumas yra stabmeldystė, neišvengiamai vedanti tolyn nuo Dievo. Stebėdami dabartinę Lietuvos padėtį, akivaizdžiai matome, kad pinigą garbinantiems tikėjimas tampa visiškai nereikšmingas; jį pakeičia įtikėjimas pinigu ir malonumų vaikymasis. Pinigo vergai tiesiog nemato reikalo susimąstyti, kad gal yra Dievas ir gal reikia su juo palaikyti kažkokį santykį. Turtas žmogų tiesiog apakina.
Jėzus paliko pavyzdį, kokie mes privalome būti. Apaštalas Paulius rašė pirmiesiems krikščioniams: „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Jėzus vienam Rašto žinovui, panorusiam sekti paskui jį, pasakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20).
Nebūtina gyventi visiškame neturte, kaip gyveno Jėzus, bet būtina nepririšti prie turto savo širdies. Ir tai darome, kai savo gėrybėmis dalijamės su stokojančiais.
Mums dažnai reikia pasitikrinti, kokie svarbiausi mūsų gyvenimo prioritetai, apie ką dažniausiai mąstome ir kalbame. Jei visos mūsų mintys sukasi tik apie pinigus ir turtą, o tikėjimo reikalus apleidžiame arba atidedame juos senatvei, tuomet su mūsų gyvenimu yra didelė bėda: rizikuojame, kaip tas turtuolis Kristaus palyginime, pavėluotai apgailėti tuščiai ir ydingai praleistą gyvenimą. Tepadeda Dievas mums teisingai spręsti, kas mūsų gyvenime turi būti svarbiausia.
