Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie Jėzaus kapo. Atėjo ne susitikti su gyvuoju Viešpačiu, kurį mylėjo ir sekė, kai jis Galilėjoje skelbė Evangeliją, o tik atlikti paskutinio patarnavimo – patepti mirusiojo kūno; atėjo be vilties, tik su rūpesčiu, kas nuritins akmenį nuo kapo angos.
Tačiau rado viską kitaip negu tikėjosi: akmuo buvo nuristas, o kapas tuščias. Pasirodę spindintys vyrai kalbėjo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra čia jo, jis prisikėlė. Atsiminkite, ką jis jums yra sakęs, būdamas Galilėjoje: ‚Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti.‘ Tuomet moterys prisiminė Jėzaus žodžius!“ ( Lk 24, 5–8).
Akmuo ant Jėzaus kapo yra kaip ženklas, kalbantis, kad mūsų gyvenime daug kas – džiaugsmas, gražios svajonės, meilė, tikėjimas, šviesi ateities perspektyva – yra tarsi palaidota ir dar užrista akmeniu. Tas akmuo – tai mūsų nuodėmės, baimės, abejonės, kančios, ligos, mus gąsdinantys įvykiai, kaip antai, karas Ukrainoje. Dažnai mums atrodo, kad tai nenuritinami akmenys, kuriuos, galbūt, nešime iki gyvenimo pabaigos.
Slegiami kitų akiai gal nepastebimų mūsų akmenų, mes kaip tos moterys užmirštame, ką yra kalbėjęs Galilėjos Mokytojas, kad jis ne tik kentės ir mirs, bet ir prisikels iš numirusiųjų, kad nuritintų mūsų širdis slegiančius akmenis ir padovanotų amžinąjį gyvenimą.
Prisikėlęs iš mirties Jėzus daug kartų pasirodys savo mokiniams, o abejojantiems, kaip antai Tomui, net palieps paliesti jo šono žaizdą ir neabejoti, jog jis tikrai prisikėlė. Velykų ryto žinia apie prisikėlusį Viešpatį yra pati brangiausia žinia žmonijos istorijoje; brangiausia ir asmeniškai kiekvienam iš mūsų.
Velykų ryto žinia apie prisikėlusį Viešpatį yra pati brangiausia žinia žmonijos istorijoje; brangiausia ir asmeniškai kiekvienam iš mūsų.
Net labai brangias mums žinias dažnai užgožia kančia, nepasisekimai, mums nepalankūs žmonės, tačiau velykinės žinios negali užgožti net mirtis: kėlėsi Kristus, kelsimės ir mes. Apreiškimo knygoje skaitome apaštalo Jono liudijimą: „Išvydęs Žmogaus Sūnų, aš puoliau jam po kojų, tarsi negyvas, Bet jis palietė mane savo dešine ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau miręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 17–18).
Tik Prisikėlusysis, tik Gyvasis ir niekas kitas šiandien gali paguosti ukrainiečių šeimas, netekusias vyrų, sūnų ar namų.
Popiežius Pranciškus ragina: „Suteikime prisikėlusiam Kristui centrinę vietą mūsų gyvenime. Prašykime malonės nebūti nuneštiems srovės, problemų jūros, nesudužti į nuodėmės akmenis, į nepasitikėjimo ir baimės kyšulius. Ieškokime Jo visa kame ir virš visko.“
Velykas – Kristaus Prisikėlimą turime švęsti ne kartą per metus, bet nuolatos. Mes tai darome kiekvieną sekmadienį bendruomeniškai švęsdami Mišias – Kristaus kančios ir prisikėlimo paminėjimą. Kiekvieną kartą, kai švenčiame Mišias, ne tik prisimename Jėzaus prisikėlimą, bet realiai dalyvaujame jo mirties ir prisikėlimo slėpinyje. Ar pakankamai dažnai pasinaudojame mirtį nugalėjusio Viešpaties teikiamomis dovanomis?
Sveikindami su šv. Velykomis, palinkėkime vienas kitam eiti per gyvenimą su Prisikėlusiuoju ir būti vilties žmonėmis.
