Šventajame Rašte daugelyje vietų randame raginimą džiaugtis. Tikintis į Dievą ir juo pasitikintis žmogus negali būti liūdnas; liūdnas tikintysis yra kažkoks nesusipratimas.
Evangelistas Lukas pasakoja, kaip Jėzus pasiuntė septyniasdešimt du mokinius skelbti žmonėms apie prisiartinusią Dievo karalystę ir ragino neišsigąsti, kai bus sunku: „Štai aš siunčiu jus, lyg avinėlius tarp vilkų“ (Lk 10, 3). Mokiniai sugrįžo pilni džiaugsmo ir kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“ (Lk 10, 17). Jėzus pastebėjo: „Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk10, 20). Štai kur glūdi esminė tikinčiojo žmogaus džiaugsmo priežastis: jis žino, kad jo vardas įrašytas Dievo širdyje.
Pranašas Izaijas ragino tremtinius turėti vilties Dieve ir būti linksmiems: „Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite linksmi, jūs visi, kurie ją mylite. Drauge su ja jūs būkite gerai nusiteikę, visi kurie jos liūdėjote“ (Iz 66, 10). Šie pranašo žodžiai ypač yra brangūs, nes ir didžiausiuose sunkumuose padeda išlaikyti viltį, jog Dievas mumis rūpinasi ir mūsų niekada neapleis.
Apaštalas Paulius Laiške galatams rašo: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6, 14). Atrodo, šio apaštalo gyvenime džiaugsmo nebuvo. Atvirkščiai, šis iš pažiūros labai kietas vyras buvo pilnas džiaugsmo. Jo laiškuose daugelyje vietų randame raginimą džiaugtis: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).
Vakarienbutyje, atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus kalbėjo apie daugelį svarbių dalykų, bet neužmiršo pasakyti svarbiausio: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 9.11).
Neturėdamas tikro džiaugsmo, žmogus pradeda jo ieškoti net moraliniuose sąvartynuose.
Džiaugsmas žmogui yra reikalingas kaip duona, kaip lietus išdžiūvusiai žemei. Be džiaugsmo žmogaus gyvenimas nėra gyvenimas, o tik varginga egzistencija. Neturėdamas tikro džiaugsmo, žmogus pradeda jo ieškoti net moraliniuose sąvartynuose: lanko naktinius klubus, kazino, alaus šventes; džiaugsmo ieško alkoholyje ir narkotikuose. Deja, tikro džiaugsmo tenai nesuranda.
Džiaugsmą iš žmogaus gali atimti patiriama kančia, liga, varginantis darbas, netikrumas dėl ateities ir daugelis kasdienių rūpesčių. Iš tikrųjų, yra didelė bėda, jei kentėdamas žmogus neturi vilties. Tikintis į Dievą žmogus šią viltį turi, nes savo ateitį yra sudėjęs į jo rankas.
Jei stokojame džiaugsmo, pirmiausia pasitikrinkime, ar mūsų sąžinės neslegia kokia nors sunki nuodėmė. Jeigu ją rastume, skubėkime susitaikinti su Dievu.
Jei mūsų džiaugsmą atima kančia, nesėkmė ar kiti sunkūs išgyvenimai, pasitikrinkime, ar nėra nusilpęs mūsų santykis su Dievu; galbūt mūsų tikėjimas labai paviršutiniškas, formalus ir trūksta tikro tėvo ir sūnaus ar dukros santykio.
Apaštalas Jonas viename savo laiške parašė labai įsimintiną tiesą: „Mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą <…>. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas“ (1 Jn 1.4). Tikram žmogaus džiaugsmui reikalinga amžinojo gyvenimo perspektyva – suvokimas, jog einame ne į nebūtį, bet į dangiškojo Tėvo namus.
