Išėjimo knygoje pasakojama, kaip Mozė buvo pašauktas išvesti izraelitus iš Egipto nelaisvės. Dievas apsireiškė Mozei degančio krūmo ugnies liepsnoje ir kalbėjo: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (Iš 3,7–8).
Šis izraelitų išlaisvinimas akivaizdžiai atskleidžia, kaip Dievui rūpi nelaimingas žmogus. Dievas nori, kad žmogus būtų laisvas ir laimingas, tačiau nuodėmė nuolat kėsinasi žmogų pavergti. Blogiausia būna tuomet, kai žmogus susitaiko su dvasine vergove, panašiai kaip su fizine vergove buvo susitaikę Egipte gyvenę izraelitai.
Mus mylintis Dievas nuolat bando mus išlaisvinti. Jėzus Kristus – tas Naujojo Testamento Mozė – įsikūnijo, gyveno tarp mūsų, paskelbė išlaisvinimo Evangeliją ir mirė už mus, kad mes galėtume džiaugtis Dievo vaikų laisve.
Dievas padarė viską, kad būtume laisvi ir laimingi, tačiau pakviesti į dvasinę laisvę mes turime atsiliepti – daryti tai, ką nurodė Gelbėtojas Jėzus Kristus. Kaip anuomet Mozės vadovaujami izraelitai leidosi į sunkią laisvės kelionę, panašiai ir mes turime nebijoti sunkumų laisvės kelyje.
Deja, taip elgtis ne visuomet mums pavyksta; susidūrę su sunkumais, mes dažnai pradedame murmėti, kad mums per sunkus laisvės kelias ir kad Egipto svogūnai skanesni už dangiškąją maną.
Mes dažnai pradedame murmėti, kad mums per sunkus laisvės kelias.
Apaštalas Paulius perspėjo pirmuosius krikščionis, kad jie nebūtų panašūs į tuos murmančius izraelitus, kurie nepatiko Dievui ir kurių kūnai liko gulėti dykumoje. „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. Todėl kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“ (1 Kor 10, 11–12). Jėzus skelbdamas Evangeliją nuolat ragino atsiversti – gręžtis nuo nuodėmių ir perspėjo: „Sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (1 Kor 10, 5).
Gavėnios metas yra skirtas dvasinei revizijai – pasitikrinti, kokia yra mūsų dvasinė padėtis. Ypač svarbios Gavėnios rekolekcijos, suteikiančios galimybę atidžiau pažvelgti į savo gyvenimo kelią, ar jis veda į amžinąsias Velykas, o gal kažkur klystkeliais vingiuoja.
Kartą Jėzus pasakojo apie vynuogyne pasodintą figmedį, kuris nevedė vaisių ir šeimininkas rengėsi jį iškirsti, kad nealintų žemės (plg. Lk 13, 6–9). Bet sodininkas perkalbėjo šeimininką, kad dar paliktų, nes gal duos vaisių. Klauskime savęs: kokius mano gyvenimo vaisius Dievas mato ir ar gali jais džiaugtis?
Tie geri vaisiai yra mūsų maldos, kaip antai, Rožinis, Eucharistijos šventimas, Švč. Sakramento adoracija; tie vaisiai – tai ir susivaldymo bei apsimarinimo praktikos bei geri darbai. Vykstant karui Ukrainoje, daugelis mūsų tautiečių gyvai atsiliepė į ukrainiečių kančias, aukodami jiems daiktų, pinigų ar priglausdami bėgančius nuo karo siaubo; galima pasidžiaugti, kad turime tiek daug gerų žmonių.
Visi mes esame reikalingi atsivertimo malonės; nė vienas negalime pasakyti, jog esu tiek tobulas, jog Kristaus raginimas atsiversti tinka tik kitiems. Gavėnios metu pasinaudokime mūsų atsivertimui pasitarnaujančiu Sutaikinimo sakramentu ir mūsų dvasią stiprinančia Eucharistija.
