Atvelykio sekmadienį skelbiama pati brangiausia žinia apie Dievo gailestingumą. Brangiausia dėl to, kad visi jo esame labai reikalingi. Evangelistas Jonas pasakoja apie Jėzaus pasirodymą vienuolikai mokinių. Nelinksmos buvo mokinių mintys ir kalbos; daug vilčių jie buvo sudėję į Galilėjos Mokytoją, ir staiga jos žlugo. Jėzus ne kartą buvo kalbėjęs, kad Jeruzalėje jam teksią daug kentėti, bus nužudytas, po to prisikels, bet žiauri tikrovė ištrynė iš atminties šiuos Mokytojo žodžius. Slėgė baimė dėl savo pačių likimo.
Mokiniams besikalbant staiga jų tarpe pasirodė Jėzus ir pasveikino: „Ramybė jums!“ Jėzus nepriekaištavo, kad mokiniai išsigandę ir praradę viltį; jis sveikino ir apdovanojo dieviška galia atleisti nuodėmes: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). Ši velykinė dovana buvo skirta tiems, kurie įtikės ir susiburs į Kristaus įkurtą bendruomenę – Bažnyčią. Tai Dievo gailestingumo dovana, užantspauduota Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu.
Jėzus palieka Bažnyčiai Sutaikinimo sakramentą, kad juo galėtų pasinaudoti kiekvienas tikintysis, nors būtų ir skaudžiausiai klydęs. Išpažindami ir apgailėdami nuodėmes, mes išgirstame nuodėmklausio tariamus žodžius: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Evangelija pasakoja, kad pirmą kartą pasirodžius Jėzui tarp mokinių nebuvo Tomo, kuris nenorėjo patikėti, kad Jėzus prisikėlė ir pasirodė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono –netikėsiu“ (Jn 20, 25). Akivaizdu, kaip Jėzaus mirtis ant kryžiaus supurtė Tomo tikėjimą; jo neįtikino draugų liudijimas, – jis pats turi paliesti Jėzaus žaizdas ir tik tuomet pajėgs įtikėti.
Dievo gailestingumas ieško geravalio žmogaus.
Dievo gailestingumas ieško geravalio žmogaus. Jėzus vėl pasirodo ir kreipiasi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Jaudinanti scena: Jėzus neprikiša Tomui jo netikėjimo, tik sako: „Paliesk mano šoną ir būk tikintis!“ Tikėjimas yra ne mūsų nuopelnas, bet Dievo gailestingumo dovana, kurią mes gauname per Bažnyčią, apjungiančią apaštalus ir į Jėzų įtikėjusius žmones. Šią dovaną gauname tuomet, kai jos ieškome. Tuomet kartu su apaštalu Tomu galime ištarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Šį Atvelykio sekmadienį Dievo žodis skelbia žinią apie Dievo gailestingumą. Jėzus apsireiškė Vilniuje gyvenusiai seseriai šv. Faustinai ir išsakė norą, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų švenčiamas kaip Dievo Gailestingumo sekmadienis. Popiežius šv. Jonas Paulius II šį Jėzaus norą išpildė, paskelbdamas Atvelykio sekmadienį Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Sesuo Faustina regėjime matė iš atverto Jėzaus šono sklindančius baltą ir raudoną šviesos spindulius. Jie primena iš atverto Jėzaus šono ištekėjusį kraują ir vandenį; pats Jėzus paaiškino Faustinai, kad tai gailestingosios meilės srovė, kuria jis nori apimti visą žmoniją.
Bažnyčia gavo misiją iki amžių pabaigos skelbti Dievo gailestingumą. Šiandien mes esame labai panašūs į Jėzaus mokinius, dėl žydų baimės užsirakinusius duris. Mus slegia grėsminga dabarties kultūra, kuri daug vietos skiria sukti verslams bei pramogoms, bet ignoruoja tikėjimą arba jį laiko atgyvena. Daug kalbama apie laisves ir žmogaus teises, kartais net abejotinas, bet tylima apie pareigas Kūrėjui, tarsi jis neegzistuotų; daugeliui gresia pavojus prarasti viltį. Po Jėzaus kryžiumi stovėjęs apaštalas Jonas drąsina, tvirtindamas: „Kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4).
Popiežius Pranciškus kviečia: „Niekada nepavarkime ieškoti prisikėlusio Kristaus, kuris dovanoja gyvenimo pilnatvę jį sutikusiems. Velykos skelbia – Kristus yra gyvas, Kristus lydi mano gyvenimą, Kristus yra šalia manęs. Kristus beldžiasi į mano širdį, kad jį įsileisčiau.“
