Jeruzalės pašonėje, Betanijos kaime gyveno Jėzui labai artima Lozoriaus šeima. Šioje šeimoje buvo dar dvi seserys: Morta ir Marija. Jėzus, lankydamasis Jeruzalėje, aplankydavo šią svetingą šeimą, kur galėjo po visų darbų pailsėti. Vieną dieną seserys pranešė Jėzui, kad Lozorius sunkiai serga.
Kaip rašo evangelistas Jonas, Jėzus neskubėjo vykti, o kai atvyko, Lozorius jau buvo numiręs ir palaidotas. Morta pasitiko ateinantį Jėzų ir pranešė apie brolio mirtį. Matydamas verkiančias seseris ir verkiančius žydus, atėjusius prie Lozoriaus kapo, Jėzus paliepė nuristi akmenį nuo kapo olos ir tuomet galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ (Jn 11, 43). Koks buvo visų džiaugsmas, kai kapo angoje pasirodė gyvas Lozorius. Tačiau džiaugėsi ne visi: fariziejai ir aukštieji kunigai bijojo, kad liaudis nusigręš nuo jų ir nuseks paskui Jėzų, todėl jį pasiryžo nužudyti.
Svetingi Lozoriaus namai Betanijoje primena, kokia turi būti Jėzaus atžvilgiu kiekvieno žmogaus širdis. Mes turime svetingai priimti Jėzų ir tai padarome, kai saugomės nuodėmių, o suklydę – jas apgailime.
Evangelistas pastebi, kad prie Lozoriaus kapo Jėzus verkė. Tai buvo mylinčio draugo ašaros. Žydai, matydami verkiantį Jėzų, kalbėjo: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ (Jn 11, 36). Juos tik glumino pats Lozoriaus mirties faktas; jie mąstė, kad Jėzus galėjo neleisti Lozoriui numirti.
Labai panašiai ir mes mąstome; norime, kad viskas vyktų taip, kaip, mūsų supratimu, geriausia, tačiau Dievo mintys – ne mūsų mintys. Jėzus neskubėjo ateiti į Betaniją ir leido mylimam draugui numirti, kad padarytų tai, ko niekas nesitikėjo, – prikeltų jau pradėjusį irti Lozoriaus kūną. Dievas panašiai elgiasi visuomet. Jis net pačiam geriausiam ir į Dievą tikinčiam žmogui kartais leidžia skaudžiai kentėti, nes jam ruošia nevystantį garbės vainiką danguje. Tik būdami Dievo artumoje, iki galo suvoksime, kokie nereikšmingi buvo visi mūsų kentėjimai, palyginus juos su amžinuoju džiaugsmu danguje.
Mes turime svetingai priimti Jėzų ir tai padarome, kai saugomės nuodėmių, o suklydę – jas apgailime.
Prie Lozoriaus kapo Jėzus pasakė pačius brangiausius žodžius, skirtus ne tik Mortai ir Marijai, bet ir mums visiems: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26).
Šie Jėzaus žodžiai, užtikrinantys jo draugams laimingą amžinąjį gyvenimą, visais amžiais stiprino įtikėjusius jį Jėzaus draugus. Ne tik pirmųjų amžių krikščionys, kurie už tikėjimą būdavo atiduodami žvėrims sudraskyti, bet ir dvidešimtame amžiuje, kai siautėjo karingasis ateizmas, tikintys žmonės geriau rinkdavosi lagerius ir Sibiro tremtį, bet Dievo neatsižadėdavo.
Kasmet kovo pabaigoje yra minima „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo pradžia. Apie ją susibūrę Bažnyčią ir Lietuvą mylintys žmonės buvo nuolatiniame pavojuje netekti laisvės, bet tikėjimas Dievo Apvaizdos globa padėjo rizikuoti laisve ir pakelti visus persekiojimus.
Pilnutinai suvoktas ir priimtas Dievo žodis leidžia mums bet kokiomis, net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis ramiai žiūrėti į ateitį, tvirtai tikint, kad Dievas net pačius sunkiausius mus ištinkančius atvejus išves į gera.
Pasitikrinkime, koks yra mūsų santykis su Jėzumi: ar gebame ramiai priimti sutinkamus sunkumus, ar pasitikime, kad Dievas mus lydės iki laimingos amžinybės.
