„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12,1) – šie Apreiškimo knygos žodžiai skiriami į dangų paimtajai ir išaukštintajai Švč. Mergelei Marijai. Bažnyčia džiūgauja, švęsdama Nekaltai Pradėtosios žemiškos kelionės pabaigą ir pergalę. Bažnyčia su šv. Pauliumi dėkoja: „Ačiū Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Kor 15, 57).
Apreiškimo Jonui knygoje pasakojama ir apie kitą ženklą danguje: „Štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad jai pagimdžius, prarytų kūdikį“ (Apr 12, 3.4).
Apreiškimo Jonui knyga, dramatiškai sugretindama du danguje pasirodžiusius ženklus, kviečia apsispręsti, kieno pusėje atsistosime: saule apsisiautusios Moters – Marijos ar slibino, kovojančio prieš jos Kūdikį. Per visą savo žemiškąjį gyvenimą kasdien mes darome vienokius ar kitokius pasirinkimus. Nuo jų priklausys, ar su Švč. Mergele Marija švęsime pergalę, ar tapsime slibino uodega iš dangaus nužertomis žvaigždėmis. Ką rinktis, kad švęstume pergalę?
Marija, aplankiusi giminaitę Elzbietą, pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Mano siela šlovina Viešpatį, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1,48.51–53).
Pirmoji ir svarbiausia sąlyga atsistoti saule apsisiautusios Moters pusėje – priimti Dievą ir jo apreikštąjį žodį, įsileisti Jėzų į savo gyvenimą ir jį tvarkyti ne pagal pasaulio siūlomas taisykles, bet visiškai paklūstant Dievo vedimui.
Marija šlovina Viešpatį, tai yra priima jo valią ir ištikimai jos laikosi. Ji džiūgaudama pasako, ką Dievas laimina ir ką atmeta: laimina dvasios mažuosius, nuolankiuosius, daug ko stokojančius ir atmeta išdidžiuosius, Dievą iškeičiančius į turtą ir galią.
Apokaliptinio slibino pagrindinė žymė – puikybė; jis nepripažįsta Dievo ir nori stovėti jo vietoje. Puikybė – tai bandymas save padaryti visa ko centru; ji yra pavojingiausia nuodėmė, nes sugriauna visus į Dievą vedančius tiltus. Nusidėjusiam žmogui puikybė sukliudo pripažinti kaltę ir atgailos keliu sugrįžti pas Dievą.
Šėtoniškos puikybės apraiškų matome šiandienėje pasaulio ir Lietuvos visuomenėje. Bandoma perkurti žmogaus prigimtį, pasirenkant lytiškumą. Prigimtinę vyro ir moters šeimą siekiama sulyginti su dviejų vyrų ar dviejų moterų kuriama partneryste. Siekiama laisvės neatsakingai elgtis su savo kūnu ir laisvės žudyti pradėtą gyvybę. Kas kėsinasi į žmogaus prigimtį, į gyvybę ir prigimtinę šeimą, gal net aiškiai to nesuvokdamas, atsistoja apokaliptinio slibino pusėje.
Dėmesys ir pamaldumas Švč. Mergelei Marijai garantuoja, kad sugebėsime teisingai pasirinkti.
Šventojo Rašto tyrinėtojai saule apsisiautusios moters simbolyje mato ne tik Švč. Mergelę Mariją, bet ir Kristaus įsteigtą Bažnyčią, kuri, skelbdama Evangeliją ir švęsdama sakramentus, žmonių širdyse gimdo dieviškąjį Kūdikį. Mūsų svarbiausia pareiga tą Kūdikį auginti ir neleisti, kad apokaliptinis slibinas išplėštų jį iš mūsų širdžių.
Mūsų dienų žmogui reikia neeilinio apdairumo renkantis į galutinę pergalę vedantį gyvenimo kelią. Sakau, „neeilinio“, nes dabartinė kultūrinė aplinka tiesiog prievartauja nusilenkti slibinui ir priimti jo peršamas vertybes. Dėmesys ir pamaldumas Švč. Mergelei Marijai garantuoja, kad sugebėsime teisingai pasirinkti.
Tepadeda mums Dangun Paimtoji visuomet eiti tuo keliu, kuriuo ji ėjo per visą savo gyvenimą, kasdien Dievo valiai sakydama „taip“.
