Pirmieji gimusį Jėzų aplankė Betliejaus piemenys – paprasti, vargingai gyvenę vyrai, kurių didžiausias turtas buvo jų ganomos avys. Evangelistas Matas pasakoja apie Rytų išminčius, kuriuos žvaigždė atvedė nusilenkti naujai gimusiam žydų Karaliui. Evangelistas nepasakoja, iš kokios šalies atvyko išminčiai ir kas jie buvo. Spėjama, kad šie išminčiai buvo astrologai, tyrinėję dangaus žvaigždes ir atvykę iš Persijos, o naujai sužibusi žvaigždė – dviejų planetų – Jupiterio ir Saturno – konjunkcija. Viena prie kitos priartėjusios planetos švietė kaip ryški žvaigždė. Gal šiuos išminčius per Babilonijos tremtinius izraelitus buvo pasiekusi žinia, kad gimus galingam žydų karaliui užtekėsianti jo žvaigždė. Tačiau visa tai yra antraeiliai dalykai, o svarbiausia žinia – Dievas apsireiškia visiems geros valios žmonėms, tarp jų ir pagonims.
Išminčių apsilankymą Betliejuje ir gimusio Kūdikio pagarbinimą mes švenčiame kaip Viešpaties apsireiškimą pasauliui, taip pat ir mums, XXI amžiaus žmonėms. Ši šventė yra proga pamąstyti, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia ir kokiems žmonėms Dievas atsiskleidžia kaip Gelbėtojas.
Dievas be galo myli visus žmones, net ir didžiausius nusidėjėlius, kuriems atstovauja Evangelijoje minimas karalius Erodas, pasikėsinęs nužudyti gimusį Kūdikį. Dievas trokšta, kad jo mylimi žmonės taip pat ir jį mylėtų, tačiau tikra meilė neatskiriama nuo laisvės. Vyresnės kartos žmonės mena laikus, kai buvo prievartaujami mylėti Staliną ir kitus komunizmo kūrėjus. Tai buvo bergždžios pastangos, ir niekas šio diktatoriaus nepamilo. Meilės prievarta neįpirši.
Kad mus mylintis Dievas mums apsireikštų, reikia, kad mes jo ieškotume. Rytų išminčiai yra šio ieškojimo pavyzdys. Jeigu jie gimusio karaliaus nebūtų ieškoję, tai būtų ir likę savo pagoniškuose prietaruose. Žmogus gali būti tokios dvasinės būklės, kuri ne tik neskatina Dievo ieškoti, bet ir užkerta tam kelią. Tai nuodėmės būklė. Žmogus, kuris garbina pinigą, kūniškumą ir myli tik save, siekdamas, kad tik jam būtų gera, yra tiesiog nepajėgus Dievo ieškoti. Tai mūsų laikmečio didžiausia bėda. Mes nuolat esame įtikinėjami, kad būsime laimingi, turėdami daug pinigų ir tenkindami savo aistras. Daugeliui Dievą atstoja išmanusis telefonas, į kurį nuolat kreipiamas dėmesys. Kitiems Dievą atstoja alkoholis ir kvaišalai. Dar kiti visą savo meilę skiria keturkojams augintiniams, bet ne vaikams, vengdami bent kiek didesnio šeimos pagausėjimo.
Mus mylintis Dievas vienaip ar kitaip nuolat beldžiasi į mūsų gyvenimo duris, siekdamas, kad jas atidarytume. Kartais tas beldimasis būna labai skaudus. Bažnyčioje yra gerai pažįstamas šventasis Ignacas Lojola. Jaunystėje jam rūpėjo tik pramogos ir kariški dalykai. Vieno mūšio metu jis buvo smarkiai sužeistas ir ilgą laiką tapo prirakintas prie lovos. Iš nuobodulio norėjo ką nors paskaityti apie riterius ir jų damas, bet tokių knygų šalia nebuvo. Kažkas jam pakišo knygą apie šventuosius. Nenoromis skaitė šią knygą, ir pamažu jam pradėjo šviesti mintis, kad labiau verta tarnauti ne žemiškam, bet dangaus Karaliui. Ši mintis jį tiek paveikė, kad pasveikęs savo riterio šarvus jis paliko prie Marijos altoriaus, o gyvenimą pašventė tik Dievui. Įkūrė vienuoliškąjį ordiną – Jėzaus Draugiją, į kurią bėgant amžiams įsitraukė daugybė vyrų, nešusių ir tebenešančių Evangelijos žinią po visą pasaulį.
Viešpaties Apsireiškimo šventėje melskimės vieni už kitus, kad nuodėmė ir pasaulio triukšmas neužgožtų mus kalbinančio Dievo balso.
