Jėzus papasakojo Izraelio tautos vadams palyginimą apie karaliaus sūnaus vestuves. Karaliaus tarnai kvietė į vestuves pačius reikalingiausius žmones, bet šie nenorėjo atvykti; jiems svarbiau buvo dirbti ir prekiauti. Tuomet karalius paliepė tarnams eiti į kryžkeles ir pakviesti visus sutiktuosius – gerus ir blogus, ir vestuvių menė buvo pilna sėdinčiųjų už stalo (žr. Mt 22, 1–10).
Pranašas Izaijas tiesiogiai kalba, kokia bus ta vestuvių puota: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą. Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų. Tą dieną bus sakoma: „Štai šis yra mūsų Dievas! Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Iz 25, 6.8–9).
Šie pranašo Izaijo ir Jėzaus pasakojimai yra mūsų gyvenimo perspektyva. Mūsų gyvenimas turi dvi dalis: viena iš jų tęsiasi šioje žemėje nuo gimimo iki mirties, kita – amžinybėje. Viena – pilna išbandymų, sunkumų ir kančios, kita – pilna palaimos Viešpaties artumoje. Karališkų vestuvių pokylis yra tik silpnas įvaizdis amžinosios laimės, kai mes regėsime Dievą veidas į veidą ir būsime Dievo mylimi sunkiai įsivaizduojama meile.
Atkreipkime dėmesį į Jėzaus papasakoto palyginimo pabaigą. Atėjęs karalius pamatė vieną pakviestąjį be vestuvių drabužio ir paliepė jį išmesti laukan (žr. Mt 22, 11–14).
Dievas kiekvieną žmogų iš mūsų gyvenimo kryžkelių kviečia pas save į amžinąją laimę, tačiau pakviestieji turi pareigą ateiti apsirengę ne skarmalais, bet puošniu drabužiu.
Dievas kiekvieną žmogų iš mūsų gyvenimo kryžkelių kviečia pas save į amžinąją laimę, tačiau pakviestieji turi pareigą ateiti apsirengę ne skarmalais, bet puošniu drabužiu. Tą puošnų drabužį vadiname pašvenčiamąja malone; ją gauname per Krikštą, prarandame sunkiai nusidėdami ir vėl atgauname susitaikindami su Dievu, kai priimame Sutaikinimo sakramentą.
Pats svarbiausias mūsų rūpestis turi būti pašvenčiamosios malonės – meilės ryšio su Dievu išsaugojimas. Šiam tikslui pasitarnauja dvi gerai žinomos priemonės: malda ir sakramentai. Pats Jėzus išmokė apaštalus melstis malda „Tėve mūsų“. Ją kalbėdami prašome Dievo pagalbos gundymuose, saugoti nuo visokio blogio ir būti ištikimiems Dievui. Žmogus, kasdien palaikantis maldos vienybę su Dievu, tampa atsparus bet kokiam blogiui. Visos dvasinės bėdos prasideda tuomet, kai apleidžiama malda. Pasitikrinkime, kiek ir kaip meldžiamės.
Kita nemažiau svarbi priemonė, padedanti išsaugoti pašvenčiamąją malonę, yra sakramentai, visų pirma Atgailos bei Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentai. Paskutinės vakarienės metu Jėzus įsteigė Eucharistiją ir paliepė: „Tai darykite mano atminimui.“ Dažnai priimdami Eucharistiją kaip dvasinį maistą, mes tampame stiprūs Dievo jėga ir nesunkiai atsispiriame prieš visokį blogį.
Kai per savo silpnumą suklystame, nusidedame, priimdami Sutaikinimo sakramentą, mes atkuriame nutrauktą meilės ryšį su Dievu. O jei tas ryšys nebuvo nutrauktas, tik susilpnėjęs, tampame dar tvirtesni toliau grumtis su bet kokia nuodėme, bandančia mūsų širdyje užimti Dievo vietą.
Psalmininkas gražiai apibūdina žmogaus santykį su Dievu tiek dabar, žemėje, tiek amžinybėje: „Tavo gerumas ir ištikimoji meilė lydės kiekvieną mano gyvenimo dieną. Viešpaties namuose visados aš gyvensiu“ (Ps 23, 6).
