Jį pažįsta pasaulio politikos veikėjai, jį žino kiekvienas Bažnyčios hierarchas, juo pasitikėjo popiežius Pranciškus, jo dalykinės savybės niekam nekelia abejonių, todėl vatikanistai ir lažybininkai jį laiko būsimos konklavos favoritu.
Kardinolas Pietro Parolinas gimė 1955 m. Skjavone, Vičencos provincijoje ir vyskupijoje, Šiaurės Italijoje. Jo tėvas buvo techninės prekių parduotuvės vadovas, motina – pradinių klasių mokytoja; abu buvo praktikuojantys katalikai. Kai Pietro buvo vos dešimties, jo tėvas žuvo automobilio avarijoje, o ši tragedija ilgam sukrėtė berniuką.
Labai anksti pajutęs pašaukimą kunigystei, keturiolikos metų jis įstojo į Vičencos mažąją seminariją. 1980 m., būdamas 25 metų, jis buvo įšventintas kunigu. Po šventimų vyresnieji pasiuntė jį studijuoti kanonų teisės į Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą Romoje. Studijų metu jis pradėjo rengtis darbui Vatikano diplomatinėje tarnyboje. 1986 m., apgynęs disertaciją apie Vyskupų sinodą, jis pradėjo oficialią diplomato karjerą.
Po trejų metų tarnybos Nigerijoje Parolinas dirbo nunciatūroje Meksikoje, kur padėjo atkurti diplomatinius ryšius tarp Meksikos ir Šventojo Sosto. 1992 m. jis buvo pakviestas atgal į Romą ir paskirtas dirbti Valstybės sekretoriato Antrojoje sekcijoje, vadovaujamoje kardinolo Angelo Sodano, tuometinio Vatikano valstybės sekretoriaus. Parolinui buvo pavesta kuruoti diplomatinius ryšius su Ispanija, Andora, Italija ir San Marinu. 2000 m. jis dirbo su tuometiniu vyskupu Attilio Nicora, sprendžiant Laterano sutarties (1984 m. pakeitimų) įgyvendinimo klausimus.
Laisvai kalbantis italų, prancūzų ir ispanų kalbomis, taip pat gerai mokantis anglų, Parolinas 2002–2009 m. ėjo Valstybės sekretoriaus pavaduotojo santykiams su valstybėmis pareigas – įtakingą, bet mažai žinomą postą, kuruodamas ryšius su Vietnamu, Šiaurės Korėja, Izraeliu ir Kinija. 2009 m. Benediktas XVI suteikė jam vyskupo šventimus ir paskyrė nuncijumi Karakase, Venesueloje.
Kai kurie analitikai šį sprendimą vertino kaip klasikinį atvejį „promoveatur ut amoveatur“ („paaukštintas tam, kad būtų patrauktas iš kelio“), kilus įtampai dėl sudėtingų santykių su neturėjusiu diplomatinės patirties kardinolu Tarcisio Bertone, tuometiniu Valstybės sekretoriumi.
Šiuo laikotarpiu arkivyskupas Parolinas turėjo atsargiai padėti vietinei Bažnyčiai per audringus paskutinius prezidento Hugo Chavezo valdymo metus, pasižymėjusius priešiškumu Bažnyčiai. Chavezas mirė netrukus prieš Parolino išvykimą į Romą 2014 metais, kai jis buvo paskirtas Valstybės sekretoriumi. Velionis Karakaso arkivyskupas emeritas kardinolas Jorge Urosa Savino teigė, kad Parolinas „vaidino svarbų vaidmenį skatinant suartėjimą tarp Bažnyčios ir vyriausybės, taip pat tarp skirtingų visuomenės sektorių ir valdžios institucijų.“
2013 m. popiežius Pranciškus paskyrė Paroliną Vatikano valstybės sekretoriumi ir 2014 m. įtraukė jį į artimiausią patarėjų ratą – Kardinolų tarybą, konsultuojančią dėl Bažnyčios reformų.
Pietro Parolinas jau seniai laikomas pasaulinių diplomatų patikimu Šventojo Sosto atstovu, neretai lyginamu su buvusiu diplomatu, popiežiumi šv. Pauliumi VI.
Būdamas velionio kardinolo Achille Silvestrini – popiežiaus nuncijaus ir pagrindinio Šv. Galeno grupės, siekusios sutrukdyti Benedikto XVI išrinkimui 2005 m., nario – globotinis, Parolinas 2002–2009 m. pasitelkė savo diplomatinius gebėjimus ir augantį kontaktų tinklą įvairiose srityse: branduolinio nusiginklavimo, ryšių su komunistinėmis šalimis užmezgimo bei tarpininkavimo veiklose. Jis ypač išmano Artimųjų Rytų reikalus ir Azijos geopolitinę situaciją. 2005 m. jis atliko itin svarbų vaidmenį atkuriant tiesioginius ryšius tarp Šventojo Sosto ir Pekino – tuo metu tai buvo labai palankiai įvertintas pasiekimas, tačiau ilgainiui ši iniciatyva gali tapti jo silpnąja vieta.
Jo atkakli orientacija į Kinijos–Vatikano santykius 2018 m. baigėsi kontroversišku, slaptu laikinuoju susitarimu dėl vyskupų skyrimo, kuris buvo pratęstas 2020, 2022 ir 2024 metais.
Šis susitarimas susilaukė plataus pasipriešinimo ne tik iš kardinolo Josepho Zeno, Honkongo emerito, ir paprastų kinų katalikų, ištikimų Romai, bet ir iš įtakingų katalikų Europoje ir Jungtinėse Valstijose, kurie kaltino Bažnyčią nuolaidžiavus komunistinei Kinijai netinkamu metu ir su skaudžiomis pasekmėmis. Tačiau Parolinas ragino laikytis kantriai ir vengė viešų ginčų šia tema.
Kardinolas Parolinas susilaukė panašios kritikos ir tada, kai aktyviai dalyvavo derybose su kairiąja Ispanijos vyriausybe dėl Francisco Franco memorialo „perkontekstualizavimo“. Nors kai kurie įvertino jo diplomatinį bandymą išsaugoti religinius elementus memoriale, kiti manė, kad jis nepakankamai priešinosi sekuliarizacijai.
2016–2017 m. Parolinui teko valdyti dar vieną krizę – Maltos ordino vidaus konfliktą ir Didžiojo magistro Fra’ Matthew Festingo priverstinį atsistatydinimą.
Jo veikla Vatikano finansų srityje taip pat buvo kritikuojama: jis kaltintas trukdęs arba bent jau neskatinęs finansinių reformų ir miglotai dalyvavęs Londono nekilnojamojo turto skandale – nors formaliai apkaltintas nebuvo, tačiau kai kurie jo bendradarbiai sulaukė kalėjimo bausmių.
Kovido pandemijos metu kardinolas siekė užtikrinti, kad pasaulinė Vatikano reakcija būtų užjaučianti, bet kartu įtvirtino vieną griežčiausių vakcinacijos įpareigojimų pasaulyje.
Kritikų akyse kardinolas Parolinas yra modernus progresyvusis globalistas, pragmatiškai aukojantis krikščioniškas vertybes dėl diplomatinių sprendimų. Jie taip pat laiko jį senosios Ostpolitik diplomatijos, ypač Kinijos atžvilgiu, tęsėju.
Jo šalininkai mato jį kaip narsų idealistą, taikos gynėją, diskretišką ir apdairų derybininką, siekiantį Bažnyčiai sukurti naują ateitį XXI amžiuje.
Nors dar gana jaunas, 2014 m. jis patyrė rimtą sveikatos krizę, tačiau, kaip teigiama, visiškai pasveiko.
Parolinas – vienas iš nedaugelio aukštų kurijos pareigūnų, išsilaikiusių savo poste beveik visą Pranciškaus pontifikatą. Nors jų santykiai patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių, popiežius dažnai reiškė dėkingumą Parolinui, kuris nuo 2014 m. išliko patikimu Kardinolų tarybos nariu.
Pagrindinis jo trūkumas, kuris gali sutrukdyti jam atsisėsti į Šv. Petro sostą – menka pastoracinė patirtis, nes Parolinas niekada neadministravo vyskupijos. Nors jaunystėje jo tikėjimas formavosi parapijoje, o pats buvo patarnautoju, visa jo kunigiška tarnystė buvo skirta Vatikano diplomatijai ir administracijai, o ne pastoracijai ar sielovadai.
Jis nepasižymi iškalba ar tuo, kas vadinama charizma, kuri prikausto minių dėmesį.
Prieš jį yra ir istorija, mat paskutinis Vatikano Vatikano valstybės sekretorius tapęs popiežiumi buvo Eugenio Pacelli, kuris 1939 metais buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Pijaus XII vardą.
Kaip žmogus, siekiantis būti arti vargšų ir turintis bažnytinę bei politinę viziją artimą Pranciškui, Parolinas laikomas natūraliu kandidatu į popiežiaus sostą, jei kardinolai norėtų rinktis tęstinumo kelią – asmenį, kuris siektų pratęsti daugumą Pranciškaus pradėtų reformų, bet tyliau, subtiliau ir diplomatiškiau.
Lietuvoje kardinolas Parolinas viešėjo tris kartus – per Nacionalinį gailestingumo kongresą (2016), 2018 m. popiežiaus Pranciškaus delegacijoje ir 2021 m. kai vyskupo šventimus Vilniuje suteikė Visvaldui Kulbokui. Vyskupu 2023 m. jis įšventino ir kitą lietuvį – Rolandą Makricką.
