Dalinamės „Vatican News” paskelbtomis kardinolo Audrio Juozas Bačkio mintimis po apsilankymo Pabradės palapinių miestelyje ir pabendravus su ten esančiais prieglobsčio prašytojais.
Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas A. J. Bačkis aplankė kelias vietas, kuriose yra laikinai apgyvendinti pastarosiomis savaitėmis į Lietuvą iš Baltarusijos atvykę migrantai. Pasak kardinolo, visų mūsų, krikščionių, pareiga atvirai juos priimti ir suteikti jiems pagalbą.
Aplankiau kelias vietas. Buvau Pabradėje, kur jau nuolat rūpinamasi pabėgėliais, kur šiuo metu yra apie penkis šimtus žmonių ar daugiau. Ten pasimačiau su grupe žmonių, kurių dauguma buvo iš Irako, bet buvo ir iš Afrikos. Pasikalbėjau su jais. Visi tie žmonės dabar laukia, tikisi prieglobsčio. Jie nenorėtų grįžti į savo kraštus. Gyvenimo sąlygos: kiek tik galima jie yra aprūpinti, bet, supraskite, ką reiškia palapinėse gyventi… Valdžia tikrai daug daro, kad padėtų.
Iš kitos pusės – ateina ruduo, palapinėse gyventi tikrai nėra idealios sąlygos. Mažai su kuo galėjau pasikalbėti. Bet vis tiek kai kurie papasakojo savo sunkias istorijas. Atsimenu vieną šeimą. Tai buvo jazidų šeima iš šiaurės Irako, kur jie buvo labai persekiojami. Popiežius, kai buvo Irake, specialiai juos paminėjo. Jie viską prarado, namus… Per Lietuvą jie nori patekti į Europą. Vienu žodžiu, visi šie žmonės trokšta geresnio gyvenimo, trokšta pradėti naują gyvenimą Vakarų Europoje.
Buvau užkardose, kur yra mažesnės grupelės žmonių, žavėjausi pasieniečių ir karių laikysena. Pavyzdžiui, Adutiškyje yra 75 žmonės, šeimos su mažais vaikai. Vaikai laksto po užkardą kaip po savo namus. Tiek „Caritas“, tiek Raudonasis Kryžius jiems padeda. Vienu žodžiu, daroma, kas galima, iš kitos pusės – mūsų galimybės Lietuvoje ribotos.
Žiūrint iš bažnytinio taško, didžiausia problema yra tai, kad reikia mūsų žmones nuraminti. Iš pradžių, kai migrantai pradėjo plūsti, jie buvo pristatyti kaip Lukašenkos pasiųsti „žalieji žmogeliukai“, kaip potencialūs priešai. Visuomenėje buvo nerimo, baimės, atstūmimo. Taip kalbėjo ir žiniasklaida. Dabar tai jau šiek tiek pasikeitė. Pradedama galvoti apie žmones, kuriems reikia pagalbos. Kai kur klebonai parapijose ragina padėti, kai kur, pavyzdžiui Adutiškyje, padeda savivaldybės. Šiltą maistą migrantams ruošia Adutiškio mokyklos virtuvė. Bet nežinau, kas bus, kai prasidės mokslo metai? „Caritas“ aprūpina drabužiais, daug jų žmonės surenka, yra daug geros valios.
Šiuo atveju Bažnyčios pašaukimas yra ne tik stengtis padėti tiems žmonėms, bet kartu ir vykdyti tam tikrą pedagoginę ir pastoracinę misija mūsų visuomenės atžvilgiu, kad joje būtų daugiau atvirumo, empatijos.
Labai sutinku. Čia mes turime žengti pirmyn. Lietuviai nėra uždari, bet, jei šiek tiek kitoks žmogus atvažiuoja, į jį žiūri su tam tikru įtarumu, nepasitikėjimui. Tai ne atstūmimas, bet apsisaugojimas… Šitą reikia pralaužti. Artimo meilė reikalauja būti geruoju samariečiu, pasilenkti prie kiekvieno žmogaus. Dabar tai jau prasideda. Mūsų kunigai laukia vyskupų žodžių, kokia kryptimi eiti ir ką daryti. Bet bendrai dabar matau mūsų Bažnyčioje nusiteikimą tuos žmones globoti, kiek įmanoma. Tačiau, jei prisimename popiežiaus encikliką „Fratelli tutti“, kur jis kalba apie migrantus ir sako, kad reikia juos priimti, saugoti, padėti jiems ir integruoti, tai mes kol kas žengėme tik primą ir antrą žingsnį. Toliau nematau jokios vizijos, apie tai nekalbama.
