Popiežiaus Leono XIV sprendimas paskelbti monsinjorą Alejandro Labaką (Alehandrą Labaką) „garbiuoju Dievo tarnu“ ir suteikti leidimą tęsti jo beatifikacijos procesą sulaukė kritikos po to, kai paviešintos ištraukos iš jo autobiografinių raštų.
2025 m. gegužę popiežius paskelbė Labaką „garbiuoju“ kartu su seserimi Ines Arango Velasquez (Ines Arango Velaskes), su kuria jis dirbo Amazonėje. Tačiau portalas „InfoCatólica“ atkreipė dėmesį į Labakos memuaruose aprašytas situacijas, susijusias su jo gyvenimu tarp Huaorani genties atstovų Ekvadoro Amazonėje.
Savo vadinamojoje „Huaorani kronikoje“ vyskupas aprašė šios genties jaunimo elgesį, kurį pats įvardijo kaip seksualinio pobūdžio ir, katalikiško mokymo požiūriu, netvarkingą. Jis taip pat minėjo, kad, siekdamas „prisitaikyti“ prie vietos kultūros, dažnai gyveno nuogas, kaip ir bendruomenės nariai.
Labaka rašė, jog Huaorani bendruomenėje nuogumas buvo laikomas natūraliu gyvenimo būdu, ir teigė, kad jų moralė esą primena „rojaus būklę prieš nuodėmę“. Tokie teiginiai sukėlė papildomų diskusijų, nes kituose savo tekstuose jis pats aprašė jaunimo elgesį, kuris, vertintojų teigimu, prieštarauja katalikiškai antropologijai ir dorovės mokymui.
Vienoje iš ištraukų Labaka pripažino atsidūręs situacijose, kurias kai kurie kritikai laiko nederamomis ir keliančiomis rimtų klausimų dėl ribų laikymosi.
Vienoje iš ištraukų Labaka pripažino atsidūręs situacijose, kurias kai kurie kritikai laiko nederamomis ir keliančiomis rimtų klausimų dėl ribų laikymosi. Tai tapo pagrindu viešai kritikai, jog tokie aprašymai nesuderinami su misionieriaus pašaukimu ir kunigiška atsakomybe.
Kunigas Dave’as Nixas (Deivas Niksas) viešai suabejojo Labakos beatifikacijos proceso tinkamumu, teigdamas, kad bet kokios situacijos, kuriose pažeidžiamos aiškios moralinės ribos, yra nepriimtinos. Publicistas Chrisas Jacksonas (Krisas Džeksonas) taip pat pabrėžė, kad kultūrinis prisitaikymas negali pateisinti elgesio, galinčio sukelti papiktinimą ar moralinę sumaištį.
Kritikai atkreipia dėmesį, kad misionierius gali mokytis vietos kalbos, dalytis kasdieniu gyvenimu ar prisiimti pavojų, tačiau negali toleruoti ar pateisinti praktikos, prieštaraujančios Bažnyčios mokymui.
„InfoCatólica“ taip pat priminė, kad pats Labaka savo misiją apibūdino ne tiek kaip evangelizaciją, kiek kaip pastangas „atrasti Dievo žodžio sėklas“ vietos kultūroje.
Alejandro Labaka Ugarte, gimęs 1920 m., buvo kilęs iš Beisamos miestelio šiaurės Ispanijoje. Nuo jaunystės jis jautė pašaukimą tapti misionieriumi. 1945 m. įšventintas kunigu, jis buvo savo vyresniųjų iš kapucinų ordino – į kurį įstojo 1937 m. ir priėmė vienuolinį br. Manuelio vardą – išsiųstas į Kiniją.
Maždaug po dešimtmečio jis ir kiti misionieriai buvo išvaryti Mao režimo. Tuomet jis išvyko į Ekvadorą, kur dirbo parapijos klebonu ir ėjo įvairias kitas pareigas, tarp jų – apaštališkojo prefekto. Jis aktyviai dalyvavo evangelizuojant Huaorani gentį.
1984 m. br. Manuelis buvo konsekruotas vyskupu ir tęsė savo misiją tarp vietinių gyventojų, taip pat užmezgė ryšius su tagaerių etnine grupe. Tai buvo didelės įtampos laikotarpis – naftos bendrovės veržėsi į regioną, naikindamos miškus ir ieškodamos „juodojo aukso“.
Brolio Manuelio, dabar jau vyskupo Ugarte (Ugartės), garsėjusio gebėjimu tarpininkauti ir sutaikyti, prioritetu tapo tagaerių teisių apsauga. Būtent šios misijos metu jis susipažino su seserimi Ines.
Alejandro ir sesuo Ines buvo nužudyti 1987 m. Ekvadoro Amazonėje.
