Kanadoje teisėjas išdavė orderį areštuoti tėvą, nes esą jis pavadinęs savo biologinį vaiką „dukra“ ir vadinęs ją įvardžiu „ji“. Pripažinta, kad šis vyras paniekino teismą. Ši istorija įgauna vis didesnį pagreitį ir yra nušviečiama anglakalbėje žiniasklaidoje. Skaitytojams siūlome vieno iš straipsnių sutrumpintą vertimą.
Kanadoje gyvena vyras, kurį galima vadinti „tuo, kurio vardo geriau neminėti“ (ang. Who Shall Not Be Named): Robertas Huglandas (Robert Hoogland). Dėl tikrojo teisingumo svarbu minėti šio vyro vardą. Dabar jis yra Kanados sąžinės kalinys.
Teisėjas išdavė orderį areštuoti tėvą, esą jis pavadinęs savo biologinį vaiką „dukra“ ir vadinęs ją įvardžiu „ji“. Jis buvo apkaltintas teismo negerbimu.
R. Huglandas yra lyties neatitinkančios biologinės keturiolikmetės mergaitės tėvas, ji identifikuoja save kaip translytę ir nori būti vadinama vyriškais įvardžiais. Huglandas ją ne kartą vadino savo dukra, nors teismas tai uždraudė.
Tėvas pasidavė teismui, reaguodamas į Britų Kolumbijos generalinio prokuroro orderį, kuriame nurodoma jį suimti už panieką. Jis buvo suimtas ir pasodintas už grotų. Orderį pasirašė teisėjas Tamenas 2021 m. kovo 4 d.
R. Huglandas prieštarauja dėl jo vaikui atliekamų lyties keitimo medicininių procedūrų ir dar kartą pareiškė šį prieštaravimą, tikėdamasis išgelbėti savo atžalą nuo negrįžtamos žalos. Kanados medicinos sistema, teisinė sistema ir vaiko motina skatina vaiko socialinį ir medicininį pasikeitimą.
2020 m. gruodžio 14 d. teisėjos Marzari Teismas Huglandą privertė susitaikyti su keturiolikmetės dukters „perėjimu“ ir liepė nevadinti savo biologinio vaiko dukra. Atsakydamas į tai, Huglandas pateikė Chartijos apeliaciją, sakydamas, kad turi teisę į žodžio laisvę.
Kai jis pasirodė šeimos teisme, teisėjas privertė jį atsisėsti į kaltinamųjų suolą, sakė Huglando advokatė Kerė Lind, nors jis ir nebuvo apkaltintas dėl nusikaltimo. Teisėjas vadino jį „kaltinamuoju“. Lind pateikė prašymą teisėjui nusišalinti, remdamasi tuo, kad jis turi išankstinį nusistatymą.
Tėvas papasakojo savo istoriją. Vaikas turėjo sudėtingų problemų, tačiau Teismas jas visas susiejo su lyties disforija. Tėvo santuoka su vaiko motina iširo. Šis vyras sakė, kad 5-oje ir 6-oje klasėje jo dukra „įsiveldavo į bėdas dėl bendravimo su berniukais“, todėl tėvai pasirūpino, kad ji susitiktų su mokyklos psichologu. 7-oje klasėje jis pastebėjo, kad mergaitė nusikirpo savo ilgus plaukus ir pradėjo nešioti perukus. Tėvas pasakojo, kad dukra buvo labai įsimylėjusi kelis vyrus mokytojus ir kartą bandė nusižudyti.
Huglandas sužinojo, kad mokykla rodydavo jo dukrai „SOGI 123“ – Britų Kolumbijos seksualinės ir lytinės tapatybės mokymo medžiagą, prilygstančią translyčių asmenų ideologijos „propagandiniams vaizdo įrašams“. 7 klasės sąrašuose jo vaikas buvo nurodytas kitu vardu. Mokyklos psichologas pakeitė Huglando vaiko vardą prieš tai nepranešęs tėvams. Mokykla savo iniciatyva „socialiai pakeitė“ vaiką (biologiškai mergaitę), padedant psichologui, lyčių lygybės daktarui Wallace Wong (translyčiui – red. pastaba).
Kai Huglandas palydėjo savo vaiką į Wong konsultaciją, psichologė patarė bręstančiai paauglei vartoti testosteroną. Ši psichologė nukreipė vaiką į vietinės ligoninės endokrinologijos skyrių. Tuo metu Huglandas ieškojo psichologinės sveikatos sprendimų, kaip padėti vaikui be vaistų.
Per pirmuosius vaiko apsilankymus ligoninėje buvo sudarytas gydymo planas. Tiek vaikas, tiek jos motina – buvusi Huglando žmona – pasirašė sutikimo formą, kurioje aiškiai nurodyta, kad „gydymas“ buvo eksperimentinis, o tai reiškia, kad gydymą rekomenduojantys endokrinologai nežinojo ilgalaikio poveikio sveikatai.
Advokatė lyties tapatybės klausimais Barbara Findley (pati lesbietė – red. pastaba) atstovavo vaikui teisme. Teisėjas Boden nusprendė, kad galima pažeisti ilgalaikę sveikatą tam, kad jos kūnas būtų labiau panašus į vyrišką.
Huglandas, priešingai, mano, kad dukteriai reikia išsaugoti savo sveikatą, jei ji patektų tarp maždaug 85 procentų vaikų, kurie, pasibaigus brendimui, atsisako minties, kad yra priešingos lyties.
Jis pasakė: „Štai aš, sėdėdamas ten kaip tėvas, stebiu, kaip sunaikinamas visiškai sveikas vaikas ir aš nieko negaliu padaryti, kaip tik sėdėti nuošaliai, anot tuo metu bylą sprendusio teisėjo Boden. Aš galiu tik sutikti arba būti įmestas į kalėjimą.“
Boden Teismas nusprendė, kad tėvo pritarimas nėra svarbus. Teisėjas žengė dar vieną žingsnį ir paskelbė, kad mergaitės tėvai turi patvirtinti savo vaiko „lytinę tapatybę“ ir vadinti vaiką taip, tarsi tai, kad ji yra lyties neatitinkanti biologinė mergaitė, esanti translytė, reiškia, kad vaikas yra berniukas. Jeigu jis to nepripažįsta, tėvai bus nuteisti dėl nusikalstamos veiklos dėl smurto šeimoje.
Po posėdžio Huglandas davė interviu sakydamas, kad žmonės negali pakeisti lyties, o didžiulės egzogeninio testosterono dozės pakenks biologinei mergaitės sveikatai.
Teisėja Francesca Marzari nuteisė Huglandą už smurtą šeimoje, remdamasis tuo, kad šis atsisakė vartoti vaiko norimus įvardžius. Marzari leido areštuoti Huglandą tuo atveju, jei jis kada nors vartos neteisingus lyties įvardžius, norėdamas kalbėti apie savo vaiką.
„Teisėjos F. Marzari nutarime sakoma, kad galiu galvoti tik tokias mintis, kurios prieštarauja Boden sprendimui. Teismas buvo pakankamai maloningas, kad nereguliuotų mano minčių, tačiau kišosi į viską, ką tik galėjo“, – sakė jis.
2019-aisiais Huglandas pakluso teismo nurodymams, tikėdamasis, kad nutrauks dukrai skiriamą testosteroną. Tačiau 2020-ųjų sausį Aukščiausiasis Britų Kolumbijos Teismas paskelbė, kad vaikas turėtų tęsti gydymą testosteronu. Be to, Huglandui buvo nustatytas elgesio ribojimas, jam liepta ir toliau kalbėti apie savo biologinį mergaitiškos lyties vaiką vyriškos giminės įvardžiais.
„Kas atsitiks, kai burbulas sprogs ir iliuzija išnyks… Ji niekada negalės vėl būti mergaite su sveiku kūnu, kurį galėjo turėti… Šie vaikai to nesupranta. Koks trylikametis galvoja apie savo šeimą ir vaikus?“
Huglandas sakė, kad „jie sukūrė šią iliuziją ir verčia tėvus joje gyventi“.
„Kas atsitiks, kai burbulas sprogs ir iliuzija išnyks… Ji niekada negalės vėl būti mergaite su sveiku kūnu, kurį galėjo turėti… Šie vaikai to nesupranta. Koks trylikametis galvoja apie savo šeimą ir vaikus?“ – sakė jis, apgailestaudamas dėl savo vaiko pavogtos ateities.
Huglandas davė interviu keliems skirtingiems kanadiečiams žurnalistams. Transliacijos buvo slopinamos skaitmeninėmis priemonėmis, jam buvo grasinama panieka teismo procesams.
Huglandas klausė savęs, koks jis būtų tėvas, jei po dešimties metų ji atsikeis lytį ir klaus jo: „Kodėl tu nieko nepadarei, kad tai sustabdytum? Nė vienas iš jūsų tada man neužkirtote kelio.“
Byla tęsiasi, kaip ir jo vaiko medicininis „perėjimas“.
Prieš pasiduodamas teismui, Huglandas jautėsi privalantis aplankyti savo vaikystės namus ir pasidalino savo mintimis su žiniasklaida.
„Galbūt vaikų išgelbėjimas yra svajonė… Bet aš taip nemanau! Važiuodamas mačiau vaikus, vedžiojančius savo šunis, mačiau kartu žaidžiančius vaikus ir mačiau kartą, kuriai tėvai reikalingi labiau nei bet kada! Aš aplankiau visus savo šeimos namus… Vietas, kur augau dar būdamas vaikas. Prisiminiau, kaip mylėjau savo tėvus ir kaip man buvo reikalinga jų apsauga.“
Manau, kad jaudina tai, jog jis pasiryžęs dėti tiek pastangų, kad protestuotų prieš tai, kas jo dukrai daroma vardan lyties tapatybės ideologijos. Jo pasiaukojimas, tikimės, padės daugeliui kitų vaikų nepatekti į šią siaubingą industriją.
Kanados valstybė ėmėsi drastiškai neteisingo poelgio, institucionalizuodama transseksualias medicinos procedūras vaikams, tada nustatydama milžiniškus laisvos saviraiškos suvaržymus, kad nuslėptų visą siaubą dėl to, ką daro vaikų kartai. Atrodo, kad nenorima prisiminti Keiros Bell prieš „Tavistock“ nuosprendžio pasekmių Junginėje Karalystėje.
Gruodžio mėnesį JK Aukščiausiasis Teismas paskelbė Keiros Bell atliktą lyties tapatybės klinikos „Tavistock“ teisminę peržiūrą. Buvo nustatyta, kad vaikai, 16 metų ir jaunesni, nesugeba suteikti informatyvaus sutikimo vartoti brendimą stabdančius vaistus.
Teismo peržiūros posėdyje „Tavistock“ buvo paklausta, kodėl jie neturi ilgalaikių duomenų apie vaikų, kuriems jie davė brendimo blokatorius, rezultatų. Jie atsakė, kad 2011 m. atliko tyrimą, tačiau jis nebuvo paskelbtas, nes kol kas laukia tarpusavio peržiūros.
„Tavistock“ paskelbė duomenis žurnale be tarpusavio peržiūros dieną po to, kai Aukščiausiasis Teismas paskelbė savo nuosprendį.
Duomenys patvirtino, kad 2011–2020 m. sparčiai didėjantis bei neproporcingai didelis mergaičių skaičius buvo nukreiptas į lyčių kliniką su lyčių disforijos diagnoze.
Klinika jau devynerius metus žinojo, kad brendimo blokatoriai yra neveiksmingi, sukeldavo psichologinių problemų bei buvo žalingi fizinei sveikatai. Ji nusprendė šią informaciją saugoti nuo pacientų, visuomenės ir, matyt, nuo paties Teismo.
Teismas išklausė įrodymų, kad „Tavistock“ klinika davė vaikams medžiagų
Juose sakoma: „Kiek mes žinome, blokatoriai nepakenks jūsų fiziniam ar psichiniam vystymuisi.“
„Tavistock“ brendimo blokatorių tyrimas patvirtino, kad Keiros Bell ir panelės A įtarimai buvo pagrįsti.
Tyrimas parodė, kad iš 44 vaikų, kuriems buvo skirti brendimo blokatoriai, tik vienas išvengė neteisingų lyties hormonų daugėjimo. „Tavistock“ tvirtino, kad abu „gydymo metodai“ nėra susiję ir kad vartojant blokatorius vaikams nebūtinai tenka neteisingos lyties hormonai ir jie nebūtinai turi imtis chirurginio gydimo. Šis teiginys buvo paneigtas. Blokatoriai yra chirurginio gydymo pagrindas, turintis įtakos sveikatai visą gyvenimą, o ne tiesiog teigiamą poveikį turintis „pristabdymo mygtukas“. Jie sukelia ilgalaikę žalą.
Taip pat tyrimas parodė, kad medicininiai eksperimentai su brendimo blokatoriais nepagerino vaikų psichinės sveikatos. Tiesą sakant, vaikai, naudojantys brendimo blokatorius, pasijuto blogiau.
Preliminarios išvados parodė, kad praėjus metams nuo blokatorių vartojimo pradžios, pastebimai padaugėjo teigiamai atsakančiųjų į pareiškimą: „Aš tyčia bandau sau pakenkti ar nusižudyti.“ Tyrimo laikotarpiu tai nebuvo pakartotinai tyrinėta.
Vaikai, kuriems buvo skirti blokatoriai, taip pat prarado kritinį kaulų tankį ir ūgį, kurio jie niekada negalės atgauti, todėl jie buvo labiau linkę į osteoporozę ir kaulų lūžius.
Tyrimas vėlavo devynerius metus, per tą laiką tūkstančiams vaikų buvo atliktos lyties keitimo operacijos, jiems išsivystė jatrogeninė osteoporozė ir sulėtėjęs augimas.
Belieka išsiaiškinti, ar Teismas nagrinėja klausimą, kaip „Tavistock“ slepia gyvybiškai svarbius duomenis, kurie galėjo išgelbėti pažeidžiamus vaikus nuo visą gyvenimą trunkančio brendimo blokatorių poveikio.
Keiros Bell atvejis yra tarptautinė naujiena ir įrodo visiems, kuriems rūpi, kas laukia translyčių „sveikatos priežiūros sistemos“ aukų. Bell apibūdino „Tavistock“ kaip pripažįstančius „patenkinamą ir pavojingą kultūrą“, kuri jai padarė negrįžtamą žalą. Jų veikla Teismo nutartimi faktiškai buvo nutraukta.
Robo Huglando vaikas gali neturėti tokios pat patirties, kaip Keira Bell, kuri dabar būdama dvidešimties apgailestauja, kad gali nesugebėti tapti mama. Ji tikisi, kad lyčių klinikose bus įprasta susilaikyti nuo pacienčių mergaičių, kurioms „gydymas“ reiškia, jog jos niekada nebegalės tapti mamomis.
Tačiau turėdamas keturias iš penkių galimybių atsisakyti ir neginčijamų įrodymų, kad „lytį keičiantys“ medicininiai eksperimentai kenkia kūnui ir nepadeda psichinei gerovei, koks protingas suaugęs žmogus dabar galėtų teigti, kad ji turėtų toliau eiti tokiu keliu?
