Dalinamės Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko kalėdiniu sveikinimu.
Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!
„Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,10 – 11).
Nuoširdžiai sveikinu jus Kristaus Gimimo šventėje! Girdėti Evangelijos žodžiai yra paties Dievo žodžiai, skirti mums, kiekvienam iš mūsų. Jie pripildyti Dievo meilės, Jo artumo, Jo tikro buvimo mūsų gyvenime. Jo buvimo šiame mūsų gyvenime, kad padovanotų niekada nesibaigiantį, tikrąjį gyvenimą ir neįsivaizduojamą laimę su Juo. Apie Jo buvimą su mumis liudija viskas: Dievo net ir nesąmoningai ilgimės visa esybe, trokštame buvimo pilnatvės, laimės, gyvenimo džiaugsmo ir prasmės. Trokštame, kad laimė, mūsų gyvenimas tęstųsi amžinai. Išbandymų, kančios dienomis ieškome pagalbos, atramos, gelbstinčios rankos. Mirtis, kančia, tiesiog priešingi mūsų prigimčiai. Apie Dievą žvaigždėtasis skliautas byloja ir nuostabą keliantis pats žmogus, žmogui padovanotas pasaulis.
Kalėdos, Kristaus Gimimas, yra nepalyginamai daugiau negu šventė. Ji nurodo ir veda į džiugų įvykį, bet kokius lūkesčius viršijančią tikrovę, – mylinčio Dievo prisiimtą žmogaus prigimtį, atėjimą į mūsų pasaulį, Jo pasilikimą su mumis per visas dienas ir dovanojamą gyvenimą su pačiu Dievu.
Švęsdami Kalėdas kasmet patiriame paties Dievo liudijimą: dėl mūsų Jis tapo žmogumi, kad mirtimi ant kryžiaus išgelbėtų iš piktojo vergijos, išvaduotų iš nuodėmės ir mirties. Gelbstintį Jėzų sutinkame kiekviename Šventojo Rašto puslapyje: kviečia atsiversti ir gyvenime vadovautis evangelija, yra atėjęs nenulaužti palinkusios nendrės ir neužgesinti rusenančio dagčio, aukščiausiai įvertina gailestingojo samariečio pasitarnavimą ir našlės skatiką, kviečia atsisakyti visko, kas trukdo tapti naujais žmonėmis, yra atėjęs, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų, galiausiai ant kryžiaus atiduoda gyvybę už kiekvieną iš mūsų.
Šventasis Raštas, siekdamas atskleisti mums Dievo slėpinį, liudija Dievą, kaip esantį su mumis, – Emanuel. Žmogumi tapęs Dievo Sūnus, Jėzus, ypatingai yra su mumis. Jam tikrai svarbu, kaip šiais metais mes pasitinkame Jo Gimimo slėpinį? Kiek Jo meilei pavyko mus prakalbinti ir papasakoti, kaip Dievas mus myli ir kaip Jam esame brangūs? Kuo gyvena mūsų širdis, kam daugiausiai skiriame dėmesio, ką labiausiai vertiname, dėl ko sielojamės ir esame susirūpinę? Kaip kenčiame ir kaip kančia mus keičia? Kokius sunkumus patiriame tikėdami Jį? Kaip išdalijame save kitiems ir kaip priimame kitus? Kokia mūsų būsena, matant nerimą keliančius įvykius ir procesus šiandieniniame pasaulyje? Ką galvojame apie ateitį? Kur semiamės vilties ir jėgų gyventi?
Kristuje ir su Kristumi yra viskas.
Kristuje ir su Kristumi yra viskas. Mūsų pačių ir kitų gyvenimas, tikroji laimė ir prasmė, atsakymai į svarbiausius klausimus. Šiandien pasauliui labiausiai reikia Kristaus. Todėl ir švenčiame Kalėdas, kad Betliejuje gimęs Jėzus šiandien ateitų į mūsų pasaulį: susiskaldžiusį, susipriešinusį, tarpusavyje kariaujantį… Mums tiesiog gyvybiškai reikia vilties gyventi. Visai žmonijai reikia vilties. Tos neapgaunančios vilties pagrindas yra pats Kristus. Net mirtis ant kryžiaus Jo nenugalėjo. Jis liko ištikimai mylintis žmogų. Ar tokios meilės mums Kristus gali pritrūkti šiandien? Ar gali būti tokia žmogaus neapkenčianti jėga, kurios Prisikėlimu Kristus nebūtų nugalėjęs? Ar gali būti padėtis, kurioje nebūtų vilties? Kuomet eilė klausytojų pasipiktinę Jėzumi Jį paliko, Viešpats paklausė ir mokinius, ar kartais ir jie nenori pasitraukti? Petras visų vardu atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6,68). Šiandien ir mums Kristus turi gyvenimo žodžius. Jie yra nesunaikinami. Jie yra sklidini vilties! Jos mums šiandien labiausiais reikia! Su Kristumi yra ateitis. Kristuje yra viltis. Jame mūsų gyvenimas turi prasmę.
Kalėdų naktį, atidarydamas Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris, popiežius Pranciškus pradėjo Jubiliejaus metus ir pakvietė visus tapti vilties piligrimais. Skelbdamas 2025 metus Jubiliejaus metais savo bulėje Spes non confundit popiežius rašė: „Kiekvieno žmogaus širdyje glūdi viltis kaip gėrio troškimas ir lūkestis, net jei jis nežino, ką atneš rytojus. Tačiau ateities nenuspėjamumas kartais kelia prieštaringus jausmus: nuo pasitikėjimo iki baimės, nuo ramybės iki nusivylimo, nuo tikrumo iki abejonių. Dažnai susiduriame su nusivylusiais žmonėmis, žvelgiančiais į ateitį skeptiškai ir pesimistiškai, tarsi niekas jiems negalėtų suteikti laimės. Tegul Jubiliejus visiems būna proga atgaivinti viltį. Dievo žodis padeda mums surasti tam pagrindą“ (Spes non confundit, 1). Ir toliau popiežius tęsia: „Šventoji Dvasia, nuolat dalyvaudama Bažnyčios kelionėje, skleidžia vilties šviesą tikinčiuosiuose: ji šviečia kaip niekada negęstantis žiburys, palaikydama mūsų gyvenimą ir duodama gyvybinių jėgų. Krikščioniškoji viltis neapgauna ir nenuvilia, nes ji remiasi tikrumu, kad joks asmuo ar dalykas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Spes non confundit, 3).
Tikinčiųjų bendruomenė, keliaudama per istoriją, yra sukaupusi didelę bendrystės su Dievu patirtį. Tai skelbia Šventasis Raštas, liudija šventieji, o ypač tikėjimo kankiniai. Ir švenčiant Kristaus Gimimą, Dievo žodis mus stiprina pranašo Izaijo žodžiais: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave ima už rankos, kuris tau sako: Nebijok, aš tau padėsiu“ (Iz 41,13).
Visiems, brangieji, mums viltimi tešviečia tikroji Kalėdų Žvaigždė, Betliejuje gimęs Kristus. Amen.
