Paskutinė vakarienė – tai ne tik paskutinė Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo vakarienė, bet ir vienas reikšmingiausių įvykių visoje krikščionybės istorijoje. Tai vakaras, kai Jėzus įsteigė Eucharistijos ir Šventimų sakramentus, kai Judas išdavė savo Mokytoją, kai įvyko gilus tikėjimo ir išganymo slėpinys.
Šios vakarienės metu buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Remiantis Evangelijomis, Senąja Sandora ir istorine rekonstrukcija, galima apžvelgti, kokie maisto produktai ir simboliai buvo pasitekti Paskutinės vakarienės metu.
Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą (Lk 22, 7–8). Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente – laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės (plg. Iš 12). Todėl ir vakarienės elementai atitiko šios šventės liturgiją ir simboliką.
Vienas iš svarbiausių Pesacho vakarienės simbolių buvo nerauginta duona, hebrajiškai vadinama maca. Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną – paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26). Taip kasdienės duonos paplotis tapo amžinojo gyvenimo ženklu.
Pesacho metu taip pat buvo geriamos keturios taurės vyno, kurios atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui – išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą (plg. Iš 6,6–7). Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27–28). Vynas tampa Kristaus aukos simboliu ir Jo kraujo ženklu, kuris suteikia atleidimą ir atveria kelią į amžinąją sandorą.
Pesacho vakarienėje tradiciškai valgomas ir avinėlis. Tai nuoroda į avinėlį, kurio krauju buvo patepti izraelitų namai Egipte, kad mirtis jų nepaliestų (Iš 12,3–13). Evangelijos tiesiogiai nemini avinėlio valgymo, tačiau ankstyvoji Bažnyčia suprato, kad pats Kristus yra tikrasis Avinėlis, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29). Jėzus ne tik švenčia atminimą apie Dievo išlaisvinimą, bet pats tampa tuo išlaisvinimu.
Kitas tradicinis Pesacho valgis – karčios žolės (maror). Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23). Tai galėjo būti momentas, kai mokiniai kartu mirkė karčias žoles į actą ar sūrų padažą – kaip daroma pagal senovinį ritualą.
Ant kryžiaus Jėzui buvo duotas actas gerti (plg. Jn 19,29). Tai galėjo būti ir tipiškas to meto rūgštus vynas, vadinamas posca, kurį gėrė romėnų kareiviai ir net vargingesni žmonės.
Taip pat Pesacho vakarienėje vartojamas saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, vadinamas charoset. Jis simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą. Evangelijose šis valgis neminimas, tačiau jis tikėtina buvo vakarienės dalis.
Paskutinės vakarienės metu valgoma ne sėdint, bet gulint prie stalo. Tai buvo tuo metu įprasta laisvųjų valgymo poza – taip žydai pabrėždavo savo laisvę, kurią gavo iš Dievo. Evangelijoje pagal Joną minima, kad mokinys „gulėjo prie Jėzaus krūtinės“ (Jn 13,25), o tai rodo, kad vakarienė buvo švenčiama gulint.
Be liturginių valgių, Paskutinės vakarienės metu galėjo būti patiekti ir kiti kasdieniai to meto Jeruzalės produktai: alyvuogės, figos, datulės, džiovinta ar sūdyta žuvis, lęšiai, avinžirniai, alyvuogių aliejus, duonos papločiai ir vynuogių sirupas. Tai buvo įprastas maistas, kuris papildė šventinį stalą.
Paskutinė vakarienė sujungia dvi sandoras – Senąją, sudarytą su Moze, ir Naująją, kurią Jėzus patvirtina savo Kūnu ir Krauju. Tai vakarienė, kurioje liturginiai simboliai įgyja amžinąją prasmę. Paprastas duonos paplotis ir vyno taurė tampa gyvu Dievo artumo ženklu. Vakarienė, kurią šventė Jėzus su mokiniais, ne tik atveria kelią į kryžių, kančią, bet ir į prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą. Tai stalas, prie kurio kviečiama visa žmonija.
