„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,
kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti
ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 29-32)
Taip kasdien užbaigiama visos Katalikų Bažnyčios rytmečio malda. Zacharijo giesmės žodžiais išpažįstamas Kristaus atneštas išgelbėjimas ir visa Bažnyčia pradeda dienos darbus prisimindama, jog Kristus yra pasaulio šviesa, atėjusi apšviesti viso pasaulio žmones. Šis priminimas neatsitiktinis – jis plaukia iš pačios Bažnyčios misijos, kurią, kaip Kristaus tikintieji, esame pakviesti įgyvendinti visi krikščionys.
Didysis XX a. Bažnyčios įvykis, Vatikano II-asis susirinkimas, savo dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ moko, kad „net užsiėmę laikinaisiais reikalais pasauliečiai gali ir turi savo vertinga veikla evangelizuoti pasaulį.“ Panašiai ir aš savo straipsniu noriu paskatinti Lietuvos Bažnyčios tikinčiuosius pasauliečius apmąstyti kertinę misiją. Tą misiją, kuri yra skirta atlikti mūsų tėvynei šiuo metu. Kristus kviečia ir Lietuvos pasauliečių luomą įsisamoninti savo užduotį ir prisidėti prie išganymo darbo reikšmingu būdu. Kaip moko Vatikano II-asis susirinkimas, evangelizacija nėra tik kunigų ir vienuolių reikalas.
Kaip bebūtų, Vakaruose įvairiais mastais pasireiškianti priešiškumo Krikščionybei atmosfera reikalauja iš kiekvieno tikinčiojo liudijimo ir kankinystės dvasios (tebūnie nekruvinos). Sekti Kristumi, priešingai nei anksčiau, jau nebėra kultūrinė norma. Štai kodėl pasauliečiai, nors ir nedalyvaudami sakramentinėje Kristaus kunigystėje, vien savo krikščioniško gyvenimo praktikavimu tampa prieštaravimo ženklu mūsų tautai ir visam Vakarų pasauliui. Gyventi krikščioniškai šiandien nėra norma.
Ankstesniesiems teiginiams galima prieštarauti – apie kokį priešiškumą Krikščionybei kalbama? Juk lietuvių tauta, 50 metų gyvenusi sovietiniame eksperimente, puikiai žino, kas yra agresyvus ateizmas. Tai Bažnyčių uždarinėjimas, kunigų trėmimai ir žudymas, mokslinio ateizmo dėstymas universitete ir priverstinis disidentų gydymas psichiatrinėje ligoninėje. Šių ekscesų akivaizdoje nūdienos Lietuva atrodo bene rojus. Taigi atrodo absurdiška kalbėti apie kokį nors tariamą mūsų visuomenės antikrikščioniškumą. Ir tikrai, žmonės dėl tikėjimo į kalėjimus nesodinami, mokyklose vietoje ateizmo dėstoma tikyba, o Bažnyčia ir valstybė, regis, palaiko, gal kiek atokius, bet draugiškus santykius. Visgi dabartinis iššūkis tikėjimui yra ne aktyvus persekiojimas, bet „agresyvus abejingumas“. Ką norima pasakyti tokiu iš pažiūros oksimoronišku teiginiu?
Dabartinis abejingumo tikėjimui agresyvumas pasireiškia ne prieš Krikščionybę nukreiptų priemonių gausa ar aršumu, bet veikiau šios abejingumo krizės visuotinumu. Daugumoje visuomenės gyvenimo sričių tikėjimas yra atsitraukęs į tolimiausius viešojo gyvenimo kampelius. Gyvenimas be religijos – natūralus Lietuvos ir Vakarų pasaulio kasdienybės fonas. Bažnyčią įprastai lietuvis atsimena per Kalėdas, Velykas, vestuves, krikštynas ir laidotuves. Iš sakramentinio gyvenimo belikęs tik tuščias kiautas, dauguma parapijų didžiąja dalimi funkcionuoja kaip sakramentų dalijimo centrai, bet ne kaip gyvos tikėjimo bendruomenės. Viena Lietuvos jaunimo sielovadininkė kalbėdama apie sutvirtinimą taikliai išreiškė dabartinę sakramentinio gyvenimo būklę Lietuvos Bažnyčioje: „Sutvirtinimas – iškilmingas jaunuolio atsisveikinimas su Bažnyčia, dalyvaujant vyskupui.“
Sekti Kristumi, priešingai nei anksčiau, jau nebėra kultūrinė norma.
Verta užduoti sau asmenišką klausimą – ar mus jaudina toks mūsų bendrapiliečių abejingumas? Kristus sakė: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių.“ (Mt 7, 13). Ar kartais nenutinka taip, jog matydami savo šeimos narius, bendradarbius ir draugus ramiai pėdinančius šiuo pražūties keliu mes, Lietuvos krikščionys, pamojame jiems ranka ir atsisakome skelbti Evangeliją, nes bijome kalbėti? Mąstome sau: „Aš geriau liudysiu savo tikėjimą darbais, ne žodžiais“, „Ne mano reikalas žmones atvertinėti.“ Ir tikrai, žmonių atsivertimas negali kilti iš mūsų žodžių, bet iš Dievo malonės. Tačiau apaštalas Paulius įspėja: „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!” (Rom 10, 14). Todėl Vatikano II–ojo susirinkimo dekrete „Apostolicam actuositatem“, aptariančiame pasauliečių apaštalavimą, skelbiama: „Tačiau šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų netikintiesiems, idant atvestų juos į tikėjimą“.
Susirinkimas Evangeliją liepia skelbti, o pats Išganytojas apie save yra pasakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Nieks nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jn 14, 6). Taigi Kristus ne šiaip sau kelias į išganymą. Jis yra VIENINTELIS kelias! Nesunku suprasti, kad, bent jau Lietuvoje, retai kas iš krikščionių mąsto apie savo tikėjimą kaip absoliučiai vienintelį išganymo kelią. Tikriausiai bijome, kad tai atrodys pernelyg dogmatiška, fanatiška ar tiesiog atstums kitus žmones. Tačiau su meile ir aiškumu pristatyta Geroji Naujiena niekada negali tapti nekrikščionių atstūmimo priežastimi. Priešingai, žinia apie gelbstintį ir mylintį Dievą tegali būti atgaivos šaltiniu aibėms nuodėmės ir gyvenimo skausmo išvargintų tautiečių. Slėpti šią žinią nuo jų yra sunkiai suvokiama neteisybė.
Šiandien Lietuvos pasauliečiams atsiveriantis misionieriškos veiklos laukas yra labai platus. Didžioji Visuomenė persmelkta agresyvaus abejingumo ir turbūt didžioji dalis jos narių nėra išgirdę Evangelijos žinios arba kada bent kiek giliau pamąstę apie Kristaus siūlomą naują gyvenimą. Šie žmonės – mūsų bendradarbiai, draugai, šeimos nariai, klasiokai, bendrakursiai. Jie yra mūsų kaimynai ir tie, su kuriais kas rytą važiuojame viešuoju transportu. Neįmanoma, kad didžiajai daliai jų Evangeliją paskelbtų 735 Lietuvoje tarnaujantys kunigai (2024 metų duomenys), kurie dėl savo atliekamų pareigų privalo nemažą laiko dalį praleisti Bažnyčios viduje. Taigi, Gerosios Naujienos skelbimas lietuvių tautai atitenka į mūsų pasauliečių rankas. Kaip mums pasinaudoti šia misionieriška galimybe?
Veikiausiai pirmas žingsnis yra kiekvienam tikinčiajam pažvelgti į savo širdį, ją ištirti ir atsakyti į klausimą – ar manyje gyva antrosios Lietuvos evangelizacijos viltis? O gal leidau sau pasiduoti pralaimėtojo nuotaikai, matydamas vis didėjantį visuomenės abejingumą ir sekuliarizaciją? Teigiamas atsakymas į pastarąjį klausimą tegali reikšti tai, jog reikia iš naujo atrasti tikrą ir neblėstančią Kristaus viltį. „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33) sako Išganytojas Kristus. Jei tikime Jėzų esant Dievo Sūnumi, tai žinome, jog pergalė jau įvyko, niekas negali sustabdyti išganingo Kristaus darbo žmonijoje ir pragaro vartai Kristaus Bažnyčios nenugalės (Mt 16, 18). Tad koks pagrindas tikinčiam žmogui nusivilti? Absoliučiai joks!
Na gerai, bet galbūt sakysite: Kristus duoda mums amžinojo gyvenimo viltį, tikime, jog dienų pabaigoje būsime kūnu prikelti naujam gyvenimui. Bet kaip elgtis dabartyje? Ką daryti kasdienio artimųjų netikėjimo akivaizdoje? Kaip turėti vilties, jog mūsų evangelizacija gali būti sėkminga stipriai sekuliarioje aplinkoje? Į šiuos nerimastingus klausimus tėra vienas ramybę ir viltį teikiantis atsakymas. Tai Jėzaus žodžiai: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Šventąją Dvasią atsiuntęs Dievas gyvena su mumis ir šio pasaulio dabartyje. Jėzaus misija žemėje – tai ne tik suteiktas amžinojo gyvenimo pažadas ateityje, bet Dievo vykdomas mūsų pašventinimo darbas kasdienybėje. Per Bažnyčios suteiktus sakramentus, maldą, kasdienę pastangą išlikti dorybėse, Kristus lieja į mus savo malonę. Tad jau dabar, šiame gyvenime tampame naujais žmonėmis.
Jei suvokiame šią iš Dievo nuolat gaunamą malonės dovaną, tuomet mūsų misionieriška veikla įgauna visiškai kitą skonį. Patikime, jog tas, kuris gaivina mus, savo malonės dovanomis gali atgaivinti ir mūsų šeimas bei tautą. Tas, kuris nugalėjo pasaulį, trokšta vėl į Lietuvą atnešti Evangelijos šviesą. Tas pats Dievas, kuris kankinių tikėjimo liudijimu pas save kadaise patraukė visą pagoniškąją Romos imperiją, gali ir mūsų tėvynei dovanoti tikėjimo malonę.
Kokia būtų evangelizacijos programa Lietuvos misionieriams? Galėtume sakyti, jog tai apibrėžti turėtų katechetikos ar jaunimo sielovados centrai. Tačiau taip pat galime prisiminti, jog visi savo krikšto ir sutvirtinimo malone esame pašaukti nešti Zacharijo giesmėje minimą „šviesą pagonims apšviesti“. Sekuliari Lietuvos visuomenė yra dirva iš naujo pristatyti Jėzų Kristų kaip visos žmonijos viltį. Tokioje terpėje Kristaus žinia vėl gali tapti Gerąja Naujiena Lietuvai, nes jos naujumas ir gerumas dar aiškiau spindės Dievo nepažįstančios visuomenės šešėliuose. Tai pažinę turime trokšti ja dalintis, kad su apaštalu Pauliumi galėtume tarti: „ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16)
