Judit Varga buvo Vengrijos teisingumo ministrė nuo 2019 m. liepos mėn. iki 2023 m. liepos 31 d., kai atsistatydino, kad paskelbtų apie savo kandidatūrą valdančiosios partijos “Fidesz” sąraše kitų metų Europos Parlamento rinkimuose.
Pastaruosius ketverius metus ėjote teisingumo ministrės pareigas ir buvote matomiausias Vengrijos vyriausybės veidas Briuselyje. Kodėl nusprendėte kandidatuoti Europos Parlamento rinkimuose ir vadovauti 2024 m. “Fidesz” rinkimų į EP sąrašui?
-Premjeras manęs paklausė, kodėl noriu palikti savo postą, jei viskas klostosi gerai. Tiesa ta, kad būdamas ministru 24 valandas per parą vadovauji administraciniam aparatui – negalite dirbti politiniais klausimais. Noriu sutelkti dėmesį į Europos Parlamento rinkimus ir Europos konservatorių judėjimą.
Noriu turėti laiko skleisti mūsų požiūrį ir parodyti Europos rinkėjams, kad yra alternatyva. Yra vengriškas ir proeuropietiškas būdas valdyti Europos institucijas, kuris gali būti sėkmingas. Būtent tai noriu perteikti rinkėjams, kad konservatoriai kitais metais galėtų laimėti daugumą.
Po masinio migrantų atvykimo į Italijos Lampedūzos salą Giorgia Meloni ir Ursula von der Leyen surengė spaudos konferenciją. Europos Komisijos pirmininkė pademonstravo nesugebėjimą pažvelgti realybei į akis. Vis daugiau žmonių pradeda manyti, kad ES neturi jokio sprendimo šiais klausimais. Kaip manote, ar įmanoma pakeisti Europos Sąjungą?
-Esu optimistė ir manau, kad turime galimybę, ypač jei aiškiai parodysime masinės nelegalios migracijos pasekmes. Tam mums reikia stipraus žiniasklaidos dalyvavimo. Tačiau šiuo metu didžioji žiniasklaida apeliuoja į jausmus, o ne į racionalumą. Viduržemio jūros regiono šalys patiria didžiulį emocinį spaudimą, kai joms rodomi jūroje žūstančių vaikų vaizdai. Tačiau jei esate politikos formuotojas, turite siųsti kitokią ir atsakingą žinią.
Migracijos paketo problema yra jo filosofija, t. y. atvirų sienų filosofija su kvietimų laiškais. Reikia siųsti žinią, kad nėra jokio kvietimo – prašome nevažiuoti. Jei šaliai reikia darbo jėgos, tai turi būti daroma teisėtais kanalais: per ambasadas, konsulatus ir bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis programas.
Dabartinė politika, pagal kurią našta užkraunama šalims, neturinčioms jokių dabartinių ar istorinių ryšių su trečiojo pasaulio šalimis, yra neteisinga ir turi būti nutraukta. Mes niekada nedalyvavome priimant šiuos sprendimus, tad kodėl turėtume būti už tai atsakingi? Tai – Vidurio Europos ir Vengrijos pozicija.
ES turi pakankamai išteklių šiai problemai spręsti, pavyzdžiui, finansinių priemonių, sudaryti susitarimus su ES nepriklausančiomis šalimis, kad sustabdytų, o ne valdytų migraciją. Požiūris į migraciją turi visiškai pasikeisti. Politikai turi pasakyti: “Ne, nevažiuokite čia.”
Kaip sakote, emocinis spaudimas yra didžiulis. Jei nesutinkate su atviromis sienomis, esate atsakingas už tai, kas atsitinka migrantams.
-Politikai, kurie apeliuoja į mūsų emocijas, yra atsakingi už žmones, kurie sėdi tose valtyse, nes jie paskatino juos atvykti į Europą. Migracijos politikoje mums reikia ne kompromiso, o pagarbios tolerancijos kiekvienos šalies pasirinkimui. Tai turėtų būti europietiškas problemų sprendimo būdas – abipusė pagarba.
Buvo labai gera Graikijos parlamento nario kalba apie neteisėtą žmonių gabenimą ir nusikalstamumą Viduržemio jūroje, kurioje jis teigė, kad kol nesustabdysime šios veiklos, kol nepranešime NVO, kad būtent valstybės narės sprendžia, kas atvyksta, o kas ne, tol turėsime šią problemą.
Vengrija įrodė, kad sausumoje, esant stipriai apsaugai, galima sustabdyti nelegalią imigraciją. Ją taip pat galima sustabdyti ir per jūrą, kaip parodė M. Salvinio darbo vidaus reikalų ministru laikotarpis.
Neseniai Salvinis 20 dienų neleido 163 nevyriausybinės organizacijos “Open Arms” išgelbėtiems migrantams išsilaipinti Italijos teritorijoje. Spalio pradžioje jo laukia naujas teismo procesas šioje byloje, kuriame kaip liudytojas prieš jį pasirodys milijardierius aktorius Richardas Gere’as.
-Vengrijoje imamės teisinių priemonių savo sienoms apsaugoti, kurias pasmerkė Europos Komisija. Netrukus už tam tikrų nutarimų nevykdymą mums bus skiriamos kasdienės baudos, iš esmės po kelis tūkstančius eurų per dieną. Nepaisant šios politikos absurdiškumo, tai labai gera rinkimų kampanijos tema: už tai, kad saugai Europą, reikia mokėti baudą.
Nepaisant šios politikos absurdiškumo, tai labai gera rinkimų kampanijos tema: už tai, kad saugai Europą, reikia mokėti baudą.
Taip pat įvedėme karštuosius taškus, kad išvengtume vadinamosios antrinės migracijos. Jei norite įvažiuoti į Vengriją iš Serbijos, prie sienos negalite pateikti prieglobsčio prašymo. Turite tai padaryti Belgrado konsulate, kur prašymas bus arba patvirtintas, arba atmestas.
Europos rinkėjams reikia pasakyti, kad ekonominė migracija nėra žmogaus teisė, o prieglobstis iš karo zonos yra. Šalis, esanti karo zonos kaimynystėje, turėtų priimti pabėgėlius, kaip tai padarė Vengrija su Ukraina (nuo karo pradžios jau priimta 1,2 mln. prieglobsčio prašytojų). Tačiau teisiškai ir morališkai absurdiška tokią pačią lengvatą taikyti ekonominiams migrantams, kurie atvyksta iš tolimų kraštų ir yra perėję daug saugių šalių.
Turime nesenus Baltarusijos ir Lenkijos pavyzdžius, kur Lukašenkos režimas migraciją panaudojo kaip destabilizacijos ginklą. Ispanijoje nuolat patiriame spaudimą iš Maroko, o Italijos atvejis taip pat atrodo kaip suplanuota akcija. Ar nemanote, kad mums taip pat reikia panaikinti šį mitą, šį naivų mentalitetą, kad migracija yra gėris?
-Dabar, kai vyksta Europos Parlamento rinkimai, mūsų piliečiams atėjo laikas laisvai pasirinkti. Turime pasinaudoti visais turimais kanalais, kad apeitume pagrindinę žiniasklaidą ir parodytume tikrovę. Vėlgi, turime būti vieningi, nepriklausomai nuo pavadinimų, partijų lyderių ar frakcijų. Europos dešinieji yra skirtingo jautrumo, tačiau, vadovaudamasis savo vengrišku romantizmu, ant Europos konservatorių vėliavos užrašyčiau keletą žodžių: jokios migracijos, jokių 72 lyčių, jokio karo, jokios Europos imperijos, tik laisvos nacionalinės valstybės. Tai labai paprasti žodžiai. Kovokime kartu, kad įgyvendintume šią misiją.
Turime sukurti impulsą, kad europiečiai suprastų, jog esame vieningi dėl šių principų, nepriklausomai nuo to, kurioje dešiniųjų pusėje kas nors sėdi. Dešiniosios partijos turėtų tai įtraukti į savo žinią, kad parodytų rinkėjams, jog yra galimybė rinktis; galima išrinkti žmogų, kuris turi aiškią savo nuomonę. “Fidesz” visada įvardijo problemą. Kai matėme, kad migracija nėra naudinga mūsų piliečiams, mes tai pasakėme ir mums nerūpėjo nei pasekmės, nei žiniasklaidos spaudimas.
Labai svarbu turėti tai, ką vadiname “centro galios zona”. Visa tai reiškia, kad susidūręs su įvairiais iššūkiais – lyčių, šeimos, migracijos ar kitais reiškiniais – mūsų politinis judėjimas ieško sprendimų, kurie atitiktų mūsų kultūrinę tapatybę.
Pateiksiu pavyzdį: jei vengrų paklausite, ar geriau gyventi iš subsidijų ir turėti vaikų, ar patiems užsidirbti pragyvenimui ir susilaukti vaikų su mokesčių lengvatomis, jie atsakys, kad geriausia gyventi šeima ir darbu grindžiamoje visuomenėje. Mes savo politinį judėjimą tapatiname su šiuo požiūriu. Jei vengrų paklaustume, ar šeima yra svarbi, 99 % atsakytų teigiamai.
Todėl jau daugelį metų šeimą laikome savo politikos ašimi. Tas pats pasakytina ir apie migraciją. Šioms idėjoms pritaria net tie rinkėjai, kurie nemėgsta mano partijos. Ką gali pasakyti opozicija? Kad tai yra gerai, kai dauguma vengrų, įskaitant daugelį jų rinkėjų, tam nepritaria?
Geras šios “centro galios zonos” pavyzdys – referendumas prieš gender propagandą, kuris Vengrijoje vyko tą pačią dieną kaip ir visuotiniai rinkimai. Manau, kad balsavusiųjų prieš šią propagandą buvo daugiau nei balsavusiųjų už “Fidesz”.
-Tai – tiesa. Trys milijonai vengrų balsavo už “Fidesz”, bet 3,7 milijono balsavo prieš gender propagandą. Tai reiškia, kad buvo 700 000 rinkėjų, kurie nerinko mūsų, bet rėmė mūsų politiką, nukreiptą prieš genderizmo ideologiją. Manau, kad tai gera politinė strategija: siekti to, ko reikia visuomenei. Tai mūsų sėkmingos konservatyvios politikos receptas.
Skirtingi jautrūs klausimai ir pozicijos – pavyzdžiui, dėl karo Ukrainoje ar nacionalinių konfliktų tarp šalių – daro labai mažai tikėtina, kad Europos dešinieji susivienys į vieną grupę. Vis dėlto, ar, atsižvelgiant į rimtą padėtį Europoje, manote, kad įmanoma įveikti šiuos skirtumus ir užmegzti veiksmingą bendradarbiavimą bent keliais bendrais klausimais?
-Pirmiausia turime spręsti svarbiausius klausimus ir nesirūpinti vidiniais nesutarimais. Kalbant apie grupių formavimą, reikia laikytis griežtų taisyklių ir tai dažniausiai yra taktinis ir matematinis žingsnis. Tačiau pirmas žingsnis – gauti kuo daugiau balsų, ir tai yra žinia, kurią noriu perduoti kiekvienam politiniam lyderiui. Skirtumų įveikimas atitinka mūsų interesus ir padrąsins piliečius per Europos Parlamento rinkimų kampaniją. Priešingu atveju niekas nepasikeis.
Jei europiečiai nenori daugiau migracijos ir lyčių propagandos mokyklose, jie turi eiti ir balsuoti. Turime kalbėti apie suverenitetą, apie Europos strateginius interesus ir apie tai, kaip apsaugoti savo gyvenimo būdą, nes būtent tai yra ant kortos. Europos piliečiai turi suvokti, kad šiandieninis jų gyvenimo būdas yra pavojuje. Po 100 metų Europa gali būti neatpažįstama.
Europos dešinėje turime vidinių nuomonių skirtumų dėl santykių su Rusija, nors jų būta ir prieš karą. Dėl geopolitinių ir geografinių priežasčių esame priklausomi nuo jos energetinių išteklių. Nors norime išsivaduoti iš tokios priklausomybės, mums reikia daugiau laiko, todėl nepritariame energetinėms sankcijoms.
Lenkija turi kitokią istoriją ir mes ją gerbiame. Nepaisant šių skirtumų, Lenkijos ir Vengrijos aljansas išlieka nepažeistas. Mes ir toliau labai gerai profesionaliai bendradarbiaujame, kai kalbama apie realias problemas. Norėčiau, kad mūsų opozicija žinotų, jog jie neturėtų skelbti apie Vengrijos ir Lenkijos draugystės laidotuves, nes ji klesti ir išliks labai aktyvi.
Abiem atvejais kalbama apie nacionalinių interesų gynimą, o tai ir turi daryti vyriausybė.
-Jei negerbi savęs, kaip gali tikėtis, kad tave gerbs kiti? Pavyzdžiui, aš nepritariu daugeliui Vokietijos politikos priemonių, kuriomis per užsienio politiką primetamos jos vertybės, ypač atsižvelgiant į pasekmes, kurias tai turės Vokietijos verslui, tačiau tai yra demokratiškai išrinktos vyriausybės sprendimai.
Manome, kad santykiuose su trečiosiomis šalimis turime būti pragmatiškesni. Tai, ką galime pasiūlyti Europos piliečiams, yra daug racionalesnė alternatyva, kai institucijos naudojamos pagarbiau. Europos Parlamento rinkimai suteikia mums galimybę pakeisti jėgų pusiausvyrą, kad išvengtume tolesnių klaidų. Priešingu atveju Europą kamuos daugiau migracijos, daugiau eurofederalizmo, daugiau viršnacionalinių struktūrų. ES judės dezintegracijos link, ypač jei ir toliau priims sprendimus neatsižvelgdama į valstybių narių interesus.
Visa tai prieštarauja Europos vienybei ir interesams, jos krikščioniškoms šaknims, partnerystės ir sutarimo dvasiai. ES vis labiau panašėja į tarptautinę bendrovę, kuri remiasi tarptautiniu mastu finansuojamomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir kurios politikai elgiasi kaip marionetės, nes yra pažeidžiami žiniasklaidos. Ar tokiame pasaulyje norime gyventi?
Anksčiau minėjote, kad dešinieji turėtų vengti konfliktų savo gretose. Deja, taip nutiko per praėjusius rinkimus Ispanijoje, kai Liaudies partija užsipuolė vienintelę galimą savo sąjungininkę VOX. Ką patartumėte Ispanijos dešiniesiems, kad jie galėtų tam pasipriešinti?
-Patarčiau būti sąžiningiems. Turite atsižvelgti į tai, ko reikia Ispanijos visuomenei; galbūt Ispanijos visuomenė nėra tokia kaip Vengrijos, kuri turi savo mentalitetą ir tradicijas. Turite būti ištikimi savo principams, net jei esate stigmatizuojami ir puolami, nes ilgainiui tai parodys, kad turite alternatyvą, kuri veikia.
Tam reikia, kad politikai turėtų tam tikrą mentalitetą. EPP mums rodo, kaip to nedaryti. Jie atsisakė savo principų dėl trumpalaikio ir vidutinės trukmės oportunizmo. Jie manė, kad dėl to, jog dominuoja liberalai, turi sekti jų naratyvu ir atsisakyti visų savo principų, kad pasisakytų už progresyvias idėjas. Laikui bėgant jų strategija pasirodė esanti nesėkminga.
Pažiūrėkite, kas nutiko Vokietijoje. Negalima importuoti produkto, kurį jie gamina Briuselyje, ir priverstinai įbrukti jį savo piliečiams į gerklę, o tai liberalai visada darė Vengrijoje. Vengrijos dvasia yra ta, kad mes esame tokie, kokie esame, mes patys kuriame savo viziją. Raginu visus konservatorius elgtis taip pat.
