Neseniai išgirdome apie Ukrainos didvyrį, karo belaisvį, kurį brutaliai rusai sušaudė, kai jis ištarė paskutinius savo žodžius: „Šlovė Ukrainai!“. Tačiau šis šūkis arba atsakymas į jį „Didvyriams šlovė!“ kartais trikdo krikščionis, kurie mano, jog šlovinti galima tik Dievą. Apie tai komentaras pagal Jono Čyvo pirmadienio rubriką „Reakcija“ radijo stotyje XFM.
Pastaruoju metu tarsi žaibas socialinius tinklus ir įvairius žiniasklaidos kanalus apskriejo žinia apie belaisvio ukrainiečio kario egzekuciją, kurią įvykdė rusų kariai. Iš kitų panašių atvejų ji išsiskyrė tuo, kad sąmoningai ir tikslingai nufilmuota pačių rusų. Budelius šokiravo, kad ukrainiečių karys prieš mirtį ramiai žvelgdamas į juos ištarė: „Slava Ukraini“ (liet. „Šlovė Ukrainai“). Jie nesitikėjo, galimai norėjo padaryti visai kitokį įrašą, kuriame karys atgailautų, prašytų pasigailėti, o jie moralizuotų, skleistų propagandą ir pan. Planus nušlavė du žodžiai: „Šlovė Ukrainai“. Prasiveržus pykčiui rusai jį brutaliai sušaudė.
Tokie įvykiai neabejotinai priverčia jausti pyktį, gailestį, neteisybę, svetimą skausmą, užuojautą didvyriui ir jo artimiesiems. Tačiau šioje ir panašiose situacijose krikščioniams kyla klausimas, ar galima šlovinti kažką kita, ne Dievą? Juk tai – erezija, šventvagystė ir grynai pasaulietinis dalykas, kuriam pasiduodame. Dėl to tikintiesiems gali būti sunku nuoširdžiai palaikyti Ukrainos didvyrius, šlovinti ne Dievą, o žmonėms sakyti: „Šlovė Ukrainai!“ arba „Didvyriams šlovė!“.
Ką apie šlovę kalba Biblija?
Mes, tikintieji, šloviname Dievą ne tik sekmadienio bažnyčios susirinkimuose ir pamaldose, bet stengiamės Jam atiduoti šlovę kasdien. Nes Jis visa sukūrė, Jam viskas priklauso ir Jis visus teis. Šventajame Rašte yra daugybė eilučių apie Dievo šlovę. Pavyzdžiui, Pirmame laiške Timotiejui rašoma: „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam išmintingajam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius!“ Laiške efeziečiams sakoma: „Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais!“.
Yra ir konkretesnių vietų. Pavyzdžiui, Izaijo knygoje rašoma: „Aš esu Viešpats, tai mano vardas. Aš neduosiu savo garbės kitam ir savo šlovės stabams.“ Mintis, kad Dievas savo šlove nesidalina, kartojasi. O Apaštalų darbuose aprašoma situacija, kaip karalius Erodas nuo Dievo siųsto angelo mirė baisia mirtimi (kirmėlių suėstas), nes neatidavė Dievui garbės. Tokios situacijos skatina labai atsakingai žiūrėti į šlovę ir vengti šlovinti ne mūsų vienintelį Viešpatį. Jei mūsų tikėjimas tikras, mažiausiai norėtume įžeisti ar liūdinti Dievą.
Ką reiškia pats žodis „šlovė“? Žodynuose ji apibrėžiama kaip pagarba, garbė, gyrius, pripažinimas, išskirtinumas. Šių savybių gali turėti tiek daiktai, tiek žmonės. Patarlių knygoje 25-ame skyriuje rašoma: „Negerai persivalgyti medaus, taip pat siekti sau šlovės nėra šlovė.“ Tačiau giriame savo vaikus, teikiame žmonėms diplomus, plojame juos sveikindami, dėkojame už jų tarnystę, vadinasi, juos išskiriame virš kitų. Taigi galima šlovinti įvairiausius pasaulio reiškinius ir situacijas, bet Dievui priklauso visa šlovė, nes Jam apskritai viskas priklauso ir visa ant Jo laikosi.
Taigi galima šlovinti įvairiausius pasaulio reiškinius ir situacijas, bet Dievui priklauso visa šlovė, nes Jam apskritai viskas priklauso ir visa ant Jo laikosi.
Mes, tikintieji, dažnai teisiame ar vertiname pasaulį tik per teologinę prizmę. Pavyzdžiui, žinome, kad Jėzus kabėdamas ant kryžiaus meldėsi savo Tėvui Danguje, sakydamas „Tėve, atleisk jiems, jie nežino ką daro“. Labai panašiais žodžiais meldėsi ir apaštalas Steponas prieš užmėtant jį akmenimis. Tad pagal šiuos pavyzdžius mes taip suprantame aukščiausią pasiaukojimą ir elgesį mirties akivaizdoje.
Tačiau reikia nepamiršti, kad, visų pirma, tai krikščioniška pozicija, kuri netikinčiam žmogui yra svetima. Antra, ne kiekvienas mirties akivaizdoje sugeba išlaikyti šviesų protą ir įveikti emocijas. Duok Dieve, kad esant sudėtingai situacijai kiekvienas turėtų užtektinai dvasinių jėgų neišsižadėti Jėzaus ir išstovėti vienybėje su Juo.
Tai, kaip žmogus mato savo priklausomybę, yra pagrindinis filosofinis pasauliečių ir tikinčiųjų skirtumas. Tikintysis save suvokia kaip priklausantį Dievui ir todėl viską stengiasi daryti visų pirma dėl Jo ir taip, kad neliūdintų Dievo savo pasirinkimu ar darbais. O pasaulietis save suvokia kaip priklausantį pačiam sau, t. y. absoliutų situacijos šeimininką, visų pirma siekiantį gerovės ir malonumų sau asmeniškai. Toks yra klasikinis pasauliečio įvaizdis.
O kaip žmogus, kuriam svarbiausia ne jis pats, bet jo šalis? „Šlovė Ukrainai“ – ne man, netgi ne artimiesiems, o mano šaliai. Žmonėms, kurių nė nepažįstu. Kartu tie žmonės, atsiliepdami šaukiniu „Didvyriams šlovė!“ juk nesako: „Ačiū už šlovę, kurią davei mūsų šaliai, nes tikrai – aš tos šalies dalis“. Ne, jie grąžina šlovę tiems, kurie yra arba buvo mūšio lauke.
Ką galėtume pasakyti apie tokius pasauliečius, kurie negalvoja apie save ir visiškai išsižada savęs dėl kitų? Jono evangelijos 15-ame skyriuje parašyta: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda.“ Ar pripažinimo vertas tas, kuris mirė, kad tu gyventum?
