„Malda už mirusiuosius yra esminis Vėlinių akcentas. Jokie prabangūs paminklai, ištaigingi gėlių vainikai negali to atstoti“, – sakė kunigas Miroslavas Dovda, primindamas, kad Visų šventųjų diena yra džiaugsminga šventė, o Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo diena.
Dvasininkas įsitikinęs, kad dauguma žmonių painioja Visų šventųjų ir Vėlinių tradicijas, jų prasmę. O žmonės, save laikantys katalikais, neturėtų švęsti vis labiau populiarėjančio, nieko bendra su religija neturinčio Helovino, nes tai paniekina tikėjimą ir pomirtinį gyvenimą.
Kokia tikroji Visų šventųjų ir Vėlinių prasmė? Per kurią jų turėtų būti lankomi mirusiųjų artimųjų kapai ir ant jų degamos žvakės?
-Šios dvi dienos yra labai skirtingos, tačiau turi ir tam tikrų panašumų. Nuo tarybinių laikų susiklostė tradicijos, kai kapus žmonės lankyti pradėjo Visų šventųjų dieną. Galbūt dėl to, kad ši šventė yra laisva diena, o Vėlinės – darbo diena, todėl pastaroji šventė liko nublankusi ir neesminė. Tradicijos yra šiek tiek supainiotos.
Lapkričio pirmąją pagal liturginį kalendorių švenčiama Visų šventųjų diena yra džiaugsminga šventė. Šią dieną krikščionys džiaugiasi, kad mirusieji įžengė į šventųjų bendrystę. Šiuo atveju šventaisiais yra laikomi ne tik tie, kurie už savo nuopelnus yra paskelbti šventaisiais, bet ir tie, apie kurių šventumą mes nežinome, apie tai žino tik Dievas. Tų žmonių gyvenimas buvo kuklus, jie per savo atsidavimą ir tarnystę nusipelnė būti šventaisiais.
Vėlinių diena yra mirusiųjų diena. Senajame testamente kalbama apie gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą ir apie svarbą melstis už mirusiuosius. Naujajame testamente tai irgi skelbiama, tačiau malda už mirusiuosius yra reikalinga kaip užtarimo malda, o mums – kad suvoktume mūsų gyvenimo prasmę einant į šventumą. Kai kuriuose Lietuvos regionuose Vėlinių dieną kapinėse aukojamos Šv. Mišios.
Pagal šių dienų prasmę, artimųjų kapus lankyti ir degti ant jų žvakes reikėtų Vėlinių dieną. Ši diena priešingai nei Visų šventųjų diena yra ramybės, maldos, susikaupimo metas, bažnyčiose aukojamos Šv. Mišios, meldžiamasi už mirusiuosius.
Ką šių dienų kontekste simbolizuoja ant kapų degamos žvakės, jų šviesa?
-Krikščioniškame pasaulyje žvakė simbolizuoja Dievo nušviestą kelią. Žvakės uždegimą turi palydėti malda už mirusiuosius ir mus pačius, kitaip tai būtų beprasmiška.
Vėlinių vakarą, sutemus, kapinėse galima sutikti daug žmonių, kurie ateina pasigrožėti žvakių nušviestais vaizdais, pasimėgauti šventa ramybe ir tyla kapinėse. Ar dera lankytis kapinėse naktį?
-Tai, kad naktį negalima lankytis kapinėse, yra žmonių sukurtas mitas, apipintas daugybe kitų mitų. Esą trečią dieną po mirties iš kūno išeina siela, kurios švytėjimą žmogus gali pamatyti, ir toji siela gali net nužudyti. Tačiau daugelį dalykų mes jau galime paaiškinti moksliškai. Tas švytėjimas, kurį mes galime netikėtai išvysti naktį kapinėse, yra fosforas, kuris pasišalina iš neseniai mirusio žmogaus kūno. Dieną tokių reiškinių mes nepamatytume.
Ar tiesa, kad dažnai lankyti artimųjų kapus nėra gerai, esą tai drumsčia jų ramybę?
-Kaip tik atvirkščiai, kuo dažniau žmonės lankosi kapinėse, meldžiasi, tuo jie gyvena visavertiškesnį gyvenimą, dažniau susimąsto apie jo prasmę.
Kuo visuomenė mažiau galvoja apie mirtį, nuo jos nutolsta, tuo dažniau ji tik egzistuoja, bet ne gyvena. Žmogus, kuris nesusimąsto apie mirtį, jam sunku suvokti gyvenimo prasmę.
Kapinių kūrimas kuo toliau nuo miesto, nėra gera mintis, nes einant pro kapines esi priverstas susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Tai žmogų užgrūdina ir jis tampa atsparesnis negandoms.
O tai, kad nuo kapų į namus negalima parsinešti jokių daiktų, pavyzdžiui, sudegusių žvakių indelių, kad vėliau į juos būtų galima įdėti naują žvakę ir vėl uždegti ant kapo, ar dirbtinių gėlių, irgi yra niekuo nepagrįsti prietarai?
-Taip, tai irgi prietarai, kurie atitinka žmonių kultūrą, tradicijas, krašto legendas. Kai kurie dalykai į namus nenešami dėl to, kad jie netinkami būti namuose, jų buityje niekur nepanaudosi. Tačiau jeigu kur nors į sandėliuką padės tuščią žvakės indą, į kurį, įdėjus naują žvakę, kitą kartą uždegs vėl ant kapo, tai nematau nieko bloga.
Artėjant Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms, žmonės stengiasi ne tik sutvarkyti bet ir išpuošti kapus. Tenka pastebėti, kad formuojasi tam tikros kapų puošimo mados ir net tokiose šventėse ima ryškėti komerciniai reiškiniai. Ar tai neiškreipia tikrosios šių dienų prasmės ir žmonių suvokimo?
-Iš tiesų, pati komercija labai iškreipia švenčių prasmę ir suvokimą. Jeigu kapus imame puošti kuo įmantriau ir statyti kuo didesnius, prabangesnius paminklus tik tam, kad visa tai parodytume aplinkiniams, tai jau nėra gerai. Kapai turėtų būti tvarkingi, juos lankydami ir prižiūrėdami turime išreikšti pagarbą mirusiesiems. Ir esminis dalykas turėtų būti malda, o ne kuo prabangiau išpuoštas kapas, kuo brangesnė atnešta žvakė ar kuo daugiau gėlių.
Kaip bažnyčia vertina iš Amerikos atkeliavusią tradiciją švęsti Heloviną, kitaip vadinamą vaiduoklių švente?
-Ši šventė neturi nieko bendra su jokia religija. Krikščionių religijai ši šventė prieštarauja, nes tai tikėjimo, pomirtinio gyvenimo paniekinimas. Tai dvasių šventė, kuri atmeta mirusiųjų ramybę. Jeigu žmogus švenčia Heloviną, jis nėra krikščionis, nes tai yra dvasių ieškojimas, jų šaukimasis. Iš to formuojasi visos sektos, kurioms pasiduoda jaunimas.
Yra posakis, kad visos nuodėmės gali būti atleistos, tačiau nuodėmės, padarytos prieš šventąją dvasią – niekada.
Jeigu žmonės priima Helovino šventimą, tai atmeta maldą ir pasmerkia Dievo malonę.
Tenka pastebėti, kad žmonės per dažnai atsisako vertingų, prasmingų įvykių ir pasiduoda pigumui ir paviršutiniškumui. Helovinas yra ryškiausia paviršutiniškumo ir pigumo apraiška, labai aktyviai brukama ir prekybininkų. Taip siekiama subanalinti svarbius dalykus ir įvykius gyvenime.
Dėkoju.
