Ispanijos Orihuelos–Alikantės vyskupas José Ignacio Munilla (Chosė Ignacijus Munila) perspėjo apie dvi pagrindines rizikas, su kuriomis tikintieji gali susidurti svarstydami sinodalumą. Pasak jo, viena grėsmė yra Bažnyčios apaštališkumo užmiršimas, kita – paties sinodalumo dvasinio lobio atmetimas.
Vyskupas priminė, kad apaštališkumas reiškia šiandieninės Bažnyčios tęstinumą su ta, kurią Jėzus Kristus įkūrė ant apaštalų. Todėl sinodalumas negali būti suprantamas taip, kad silpnintų šį esminį Bažnyčios tapatybės ženklą.
Radijo laidoje „Šeštasis žemynas“ Munilla sakė, jog sinodalumo vardu kartais skleidžiamos klaidingos idėjos, pristatančios Bažnyčią kaip paprastą horizontalią bendruomenę ar susirinkimą. Tokia interpretacija, pasak jo, žeidžia daugelį tikinčiųjų ir net skatina kai kuriuos nusigręžti nuo sinodalumo.
Vis dėlto vyskupas pabrėžė, kad tikroji sinodalumo vertė yra gebėjimas eiti drauge, priimant Šventosios Dvasios dovanas ir kuriant mistinio Kristaus kūno vienybę.
Vis dėlto vyskupas pabrėžė, kad tikroji sinodalumo vertė yra gebėjimas eiti drauge, priimant Šventosios Dvasios dovanas ir kuriant mistinio Kristaus kūno vienybę.
Munilla apgailestavo, kad kai kurios vadinamosios sinodinės asamblėjos tampa erdve atgaivinti senas teologines klaidas, kurias jis siejo su liberalizmo ir marksizmo įtaka. Šias kryptis, jo priminimu, aiškiai atmetė Katalikų Bažnyčios katekizmas.
Šiuos komentarus vyskupas išsakė reaguodamas į marijonų kunigo Eduardo Arenso paskaitą. Jis kritikavo Arenso teiginius, kuriais priešinama ortodoksija (teisingas mokymas) ir ortopraksija (teisingu veikimu) bei evangelizacija atskiriama nuo objektyvaus Bažnyčios mokymo.
Munilla pažymėjo, kad Arensas neigia pomirtinio gyvenimo eschatologiją (mokymą apie galutinį žmogaus ir pasaulio likimą) ir sumažina Jėzaus žinią iki socialinio pasaulio „humanizavimo“, taip panaikindamas Kristaus skelbimo turinį apie išganymą ir pasmerkimą.
Vyskupas taip pat kritikavo Arenso požiūrį į Kristaus mirtį, kuri aiškinama vien kaip konfliktas su to meto valdžiomis, o ne kaip atperkamasis aukos aktas. Munilla priminė Eucharistijos įsteigimo žodžius kaip aiškų katalikiško tikėjimo liudijimą.
Apibendrindamas jis teigė, kad šių klaidų šaknis yra kristologinė problema – neaiškus atsakymas į klausimą, kas yra Jėzus Kristus. Iš to, pasak jo, kyla erezijos, neigiančios Kristaus dievystę arba žmogiškumą.
Galiausiai vyskupas pabrėžė, kad Marijos vaidmuo tikėjime tampa patikimu kriterijumi atpažinti tikrąją katalikišką ortodoksiją. Pasak jo, būtent požiūris į Mergelę Mariją dažnai atskleidžia, kur slypi teologinės klaidos.
